Svėdasų senolė atšventė dar vieną gimtadienį

Seniausiai Svėdasų krašto, taip pat ir Anykščių rajono gyventojai Faustinai Merkytei-Palskienei savaitės pradžioje – gegužės 30-ąją – sukako 105 metai.
Neeilinio gimtadienio proga Svėdasų senolę sveikino didelis būrys giminaičių, Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis, svėdasiškių. Pažymėtina, kad senolė gimė ir visą gyvenimą pragyveno Svėdasuose.

Gimė įsimintinais 1918 metais, pirmąjį laisvos tėvynės – Nepriklausomos Lietuvos – pavasarį. Buvo vienturtė dukra šeimoje, o tėvams iš Lietuvos patraukus gyventi į platųjį pasaulį, augo močiutės globoje. Nuo pat mažens prie bažnyčios, saviveikloje – ten, kur dainuoja, groja. Ji ir gėlių barstytoja, ir dėl skardaus, ypatingo balso garsiojo Svėdasų bažnyčios vargonininko Petro Vinkšnelio numylėtinė. Nors ir kanklių įsigyti nevaliojo, bet vis vien prie maestro vadovaujamo kanklininkių ansamblio pritapo, ten mandolina grojo. Pradžios mokykloje – gabi mokinė, dainininkė, scenos mėgėja, vaidintoja.

Ištekėjo labai jauna, daug su mažais vaikais privargo, mat vyras kelerius metus kalėjo sovietų lageriuose, vargo tolimuose kraštuose. Daug metų glaudėsi, gyveno „špitolės“ namuose, po to pasistatė savo trobą pačiame miestelyje, jaukioje Ežero gatvėje. Daug metų dirbo siuvėja, labai mėgo bendrauti, rodosi, kad su visais puikiai sutarė. Mėgo dainuoti, iš močiutės ir kitų aplinkos dainingų žmonių buvo išmokusi daugybę dainų, pasakojimų, linksmų istorijų. Mėgo dainuoti, iš močiutės ir kitų aplinkos dainingų žmonių buvo išmokusi daugybę dainų, pasakojimų, linksmų istorijų, įsimintina „Apie Tamašių ir Barbarų“. Daugiau nei pusę šimtmečio dalyvavo Svėdasų kultūros namų etnografiniame ansamblyje. Tuomet buvo šio kolektyvo aukso amžius, o jo siela – Faustina Palskienė. Tai ji pradėdavo kiekvieną pasirodymą, tarmiškai užvesdama populiariąją „Stavi eglala, stavi eglytela, stavi mona bernuželis, golvelų nuloidys…“ Dainavo dar devyniasdešimtmetė, kol tapo sunku nueiti į repeticijas, keliauti į koncertus. Taip bedainuojant, bejuokaujant, vargus vargelius išgyvenant ir prabėgo beveik visas šimtmetis.

Kuomet sulaukė šimtmečio, tai Svėdasuose beveik niekas ir nenustebo – buvo jau pažinę kelis šimtamečius šių laikų žmones. Mat lygiai šimtą išgyveno miestelio gyventoja Adelija Gajauskienė, net 103 butėnietė Bronė Valuntienė, tačiau šios jau iškeliavo į amžinybę, o Fausta tebegyvena ir toliau. Iki pat 104 metų dukrų globojama prabuvo savuose namuose, o štai jau pernai pabuvojo ir Anykščių ligoninėje, ir Troškūnų globos namuose, kol prieš pusmetį vėl sugrįžo į gimtuosius namus – apsigyveno Anykščių socialinių globos namų Svėdasų filialo patalpose.

Nūnai moters gyvenimas ritmingas ir vienodas. Pasak globotojų, judresnė senolė būna nuo ryto, o štai po pietų mėgsta ir pamiegoti ar pasnūduriuoti, sėdėdama patogiame krėsle. Kartais kalbasi, bet dažniausiai rymo savose mintyse, savame pasaulyje, rankas sunėrusi, prisimerkusi. Valganti viską, kažkokio ypatingo maisto jai nereikia, žinoma, tebemėgsta bulvių košę, mėsiškus valgius, pasimėgauja ir jogurtais. Tikėtina, kad dar gyvens ir gyvens, gal net vyriausia pasaulio gyventoja pataps.
Kai užsukau pas senolę, jau buvo vakaras, tik po vakarienės. Pasakiau, kas esąs, kad ji su mano motina ilgai ansamblyje dainavusi. Palinksėjo galva, pratarė, kad daug su ja dainavusių buvę – tiek metų, visų nebeprisimena ir pridūrė, kad jau gyvena šimtą penkerius metus. Vien tas pabuvimas šalia žmogaus iš 1918 metų, pasveikinimas paspaudžiant ranką, žvelgiant į ramų, tarsi didžios paslapties paženklintą veidą, kažkoks mistiškas – vyresnio žmogaus aš niekad nemačiau.
Įdomu, kad tebegyvena visi penki senolės vaikai: jau į devintą dešimtį įkopęs sūnus Henrikas, po jo sekę dukros Palmyra, Lora, Laima bei jaunylis Robertas. Iš jų pulkelis jaunesnių palikuonių, sunku visus ir besuskaičiuoti. Bene aštuoni anūkai, 5 proanūkiai ir tiek pat proproanūkių, kurių jauniausiam Nojui dar tik dveji metukai.