Šv. Mišių šventime... Priekyje iš kairės: Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas ir Kernavės klebonas Marius Talutis.
Birželio 22-ąją į piligriminę maldos kelionę palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) tėviškės takais Skiemonių ir Alantos krašte leidosi ir bene pusšimtis Anykščių parapijos ir A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus sukviestų anykštėnų, tarp kurių buvo ir nemažas būrys Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus narių.
Taip pagerbtas ir prisimintas didis žmogus, tikėjimo kankinys, Dievo tarnas, T. Matulionis, kuris prieš 150 metų gimė Kudoriškio kaime, Skiemonių parapijoje.
Teofiliaus gyvenimo atspindžiai
Būsimasis tikėjimo kankinys ir palaimintasis Teofilius Matulionis gimęs Kudoriškio vienkiemyje, netoli Skiemonių, pakrikštytas Alantos Šv. Jokūbo bažnyčioje, nes caro valdžia tuo metu buvo Skiemonių parapiją panaikinusi ir bažnyčią uždariusi. Augo gausioje ūkininko Jurgio Matulionio šeimoje, siekė mokslų, gimnaziją baigė Daugpilyje, o dvasinę seminariją – Petrapilyje. Nuo pat pirmųjų kunigystės dienų buvo uolus Kristaus mokslo skleidėjas ir drąsus tikėjimo teisių gynėjas. Vikaru tarnavo Varklianuose, klebonavo Bikavoje – Mogiliovo vyskupijoje, o nuo 1909 metų tarnavo mieste prie Nevos, kur pastatė Švč. Jėzaus Širdies katalikų bažnyčią, po bolševikinio perversmo greitai pateko į naujosios valdžios nemalonę, 1923–1925 metais kalėjo. Išėjęs į laisvę slapta įšventintas vyskupu ir greitai dar kartą areštuotas, 1930 metais nuteistas dešimčiai metų lagerio. Kartu su dar devyniais sovietų lageriuose kalėjusiais lietuviais kunigais valstybių susitarimu 1933 metais iškeistas į Lietuvos kalėjimuose kalinamus vietinius bolševikus, sovietinės ideologijos skleidėjus. Sugrįžęs į tėvynę ir šiek tiek atgavęs jėgas, 1934 metais lankėsi Vatikane, popiežius Pijus XI ištarė „Tu pirmasis mane palaimink, nes esi kankinys…“ Darbavosi kapelionu moterų vienuolijose, kariuomenėje Kaune, lankydavosi Skiemonių krašte pas gimines. Vokietmečiu, 1943 metais, paskirtas Kaišiadorių vyskupijos valdytoju, pirmajame ganytojo laiške rašė: „Man pavesta rūpintis amžinuoju jūsų išganymu, būti jūsų sielų ganytoju, jūsų tėvu, vadu šioje vargingoje kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę“. Sugrįžus sovietams, nesitaikstė su valdžios ribojimais išpažinti tikėjimą, paskelbė ganytojiškąjį raštą, tad 1946 metais dar kartą areštuotas. Kalėjo Vladimiro, Solovkų salos lageriuose, išsekęs, visiškas ligonis 1956 metais sugrįžo į Lietuvą, tačiau vyskupo pareigų eiti neleista, nutremtas į Šeduvą, kur paslaptingomis aplinkybėmis mirė, manoma, buvo nunuodytas. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje. Kelis dešimtmečius užsitęsusi beatifikacijos byla, tik 2017 metų vasarą paskelbtas palaimintuoju, jo šventė kančia ir viltimi paženklinta birželio 14 diena.
Gimtadienio piligrimystė
Palaimintasis gimęs birželio 22-ąją, tad ir diena pagarbaus atminimo ir maldos piligrimystei pasirinkta tinkamiausia. Kudoriškyje, prie meniško kryžiaus ir dar dviejų ąžuolinių skulptūrų kompozicijos, netoli tėviškės sodybos susirinko gausus būrys maldininkų, bandžiau skaičiuoti, bet greitai pamečiau giją, tikėtina, apie porą šimtų maldininkų. Birželinėms pamaldoms vadovavo, maldas ir giesmes vedė nuoširdžiu tikėjimu trykštantis T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju byla rūpinęsis, su gausiu parapijiečių būreliu atvykęs Kernavės klebonas Marius Talutis. Maldos valandėlę vainikavo prakilniai sugiedotas Lietuvos himnas.
Pakiliai nusiteikę maldininkai, besigėrėdami ūksmingais šilais, linksmai spindinčiais ežerais, vingiuotais aukštųjų kalvų vieškeliais, nukeliavo į Alantą. Ant aukštos kalvos, tarsi karūna didingais baltais bokštais švytinčioje, erdvioje, skambioje Šv. Jokūbo bažnyčioje iškilmės prasidėjo ilga ir mistiškai raminančia Šv. Rožančiaus malda, kurios pirmuosius slėpinius atvėrė Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM ir Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Abu ganytojai vadovavo ir iškilmingų šv. Mišių šventimui, kuriose dalyvavo bene trys dešimtys kunigų, tarp jų Anykščių dekanas Petras Baniulis ir vikaras Raimundas Zimka (mat Alanta priklauso Anykščių dekanatui), Rimantas Kaunietis, Algimantas Petkūnas, Algirdas Dauknys, Virgilijus Liuima, bernardinas Julius Sasnauskas, vietinis klebonas Audrius Vogulis bei dar daugybė pažįstamų ir nepažįstamų. Taip pat pilnutėlė šventovė maldininkų: vietinių, molėtiškių, anykštėnų, panevėžiečių, uteniškių, rokiškėnų, vilniečių, kaišiadoriečių ir kitų Lietuvos vietovių gyventojų.
Net trijose klausyklose buvo klausoma išpažinčių, giedojo Kauno muzikinio teatro solistas Mindaugas Zimkus, vargonais grojo Vita Vaitkevičienė. Nuskambėjus Šv. Rašto žodžiams, vyskupas J. Ivanauskas homilijoje kvietė pasitikėti Dievu, nebijoti, krikščioniškai gyventi ir drąsiai priimti išbandymus, kantriai pildyti savąjį pašaukimą. Nebijoti žudančių kūną, tačiau branginti dangiškajam gyvenimui brandinamą sielą. Daugelį kartų nuskambėjo melsmas į palaimintąjį T. Matulionį, prašant užtarimo pas Viešpatį tikinčiųjų, visuomenės, tėvynės Lietuvos reikaluose. Prašyta ir pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą, taip išsiilgtos taikos, o mintyse – ir gausesnio lietaus ištroškusiai Aukštaitijos žemei. Pamaldas tiesiogiai transliavo „Marijos Radijas“.
Po palaiminimo dvasininkai ir maldininkai nusileido iš bažnyčios kalvos į slėnelį prie čia pat, parapijos kapinėse esančio palaimintojo motinos Onos Matulionienės kapą, nuskambėjo „Viešpaties angelas“.
Po to maldininkai susibūrė į Alantos technologijų mokykloje surengtus pietus – agapę, taip pat lankėsi arkivyskupo T. Matulionio muziejuje Alantos dvare, susipažino su neseniai išleista knyga „Teofiliaus Matulionio laiškai“, o kantriausieji dar klausėsi įdomių pranešimų žinomo kultūros istoriko ir palaimintojo T. Matulionio gyvenimo tyrinėtojo Vaidoto Žuko surengtoje mokslinėje konferencijoje.
Dar kiti, kaip ir grupelė anykštėnų, be gaišaties keliavo tiesiai į Skiemonis, kur lankėsi krašto istorinėje ekspozicijoje, įrengtoje išmaniai restauruotuose buvusio valsčiaus namuose, pamaldžiai lietėsi prie čia saugomo Palaimintojo gimtosios trobos slenksčio akmens, aplankė ir bajorišką sodžiaus dvarelio rezidenciją su nakvynės namais, užeigoje Šaulių karčiama sotinosi žirnių sriuba, kitais gardžiais, kulinarinio paveldo žymens vertais valgiais.
