Anądien su bičiuliais diskutavome apie energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Vienas diskusijoje dalyvavęs verslininkas pareiškė, kad Lietuvos energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos praktiškai yra neįmanoma.
Nesu didelis tų dalykų ekspertas ar žinovas, tačiau pirmoji mintis, kuri tąsyk šovė galvon, buvo tokia: jei sakysi, kad neįmanoma, tai ir bus neįmanoma. Visa mūsų didžioji komercinė žiniasklaida tik ir kalba apie tai, kad Lietuvoje gyventi praktiškai yra neįmanoma. (Kas galėtų paneigti, kad primetamas toks galvojimo būdas nėra pats tikriausias lietuvių tautos genocidas?)
Nutarėm diskutuoti toliau, fantazuoti, vengdami šio netinkamo genocidinio žodelio “neįmanoma”. Ėmėm plepėti kas ką apie tą energetiką išmano – ar iš bendrojo išsilavinimo, ar yra kur girdėjęs, skaitęs. Ir prasidėjo įdomioji, “įmanomoji” diskusijos dalis.
Anądien su bičiuliais diskutavome apie
energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Vienas diskusijoje dalyvavęs verslininkas
pareiškė, kad Lietuvos energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos praktiškai yra
neįmanoma.
Nesu didelis tų dalykų ekspertas ar
žinovas, tačiau pirmoji mintis, kuri tąsyk šovė galvon, buvo tokia: jei sakysi,
kad neįmanoma, tai ir bus neįmanoma. Visa mūsų didžioji komercinė žiniasklaida
tik ir kalba apie tai, kad Lietuvoje gyventi praktiškai yra neįmanoma. (Kas
galėtų paneigti, kad primetamas toks galvojimo būdas nėra pats tikriausias
lietuvių tautos genocidas?)
Nutarėm diskutuoti toliau, fantazuoti,
vengdami šio netinkamo genocidinio žodelio “neįmanoma”. Ėmėm plepėti kas ką
apie tą energetiką išmano – ar iš bendrojo išsilavinimo, ar yra kur girdėjęs,
skaitęs. Ir prasidėjo įdomioji, “įmanomoji” diskusijos dalis.
Vienas pašnekovas papasakojo apie Raguvėlėj
ant stogo iškeltą savadarbį saulės energijos kolektorių, kuris trobos
šeimininkams kainavęs tik 2000 litų, o šildo vandenį visam name kiaurus metus – net iki 80 laipsnių karščio.
Kitas pašnekovas prisiminė, kad debesuotoj Suomijoj net 50 nuošimčių elektros
pagaminama tokiais privačiais, ant stogo iškeltais saulės ir vėjo
generatoriais. Kažkas skubiai paskaičiavo: o ką, jei tie milijardai litų, kurie
bus skiriami naujajai atominei elektrinei, būtų paversti privačiais elektros
generatoriais? Gal žymiai mažiau kainuotų tokia energetinė nepriklausomybė nuo
neprognozuojamo “naši” kaimyno?
Svėdasuose gyvenantis buvęs kolūkio
pirmininkas Alfonsas kažkada rodė nesudėtingus brėžinius, kuriuose buvo
paskaičiuota, kaip net ir nedideli upeliukai gali sukti mažas turbinėles ir
gaminti elektros energiją. Kitas bičiulis tuoj prisiminė per televiziją matytą
filmą apie salą Japonijoje, kurios gyventojai namus šildosi būtent tokia upelių
energija, o važinėjasi vandeniliu varomais automobiliais. Vandenilis ten irgi
gaminamas ta pačia upelių vandens pagaminta elektra – uždaras ir švarus ratas.
(Beje, tokie vandeniliniai autobusai jau kelinti metai važinėja ir Londono
gatvėmis!)
Atsipalaidavome ir ėmėme fantazuoti vis
drąsiau: o ką, jei kiekvienas Lietuvos pilietis namie, tiesiog vonioje turi
vandenilio katalizatorių. Ir ryte, prieš važiuodamas į darbą ar į kaimą,
atsisuka čiaupą vonioj ir čia pat pasigamina ekologišką kurą automobiliui –
kasetę vandenilio. Nei kainuoja, nei oras teršiamas. Ir kiek pinigų lieka
badaujantiems, sergantiems, nelaimingiems! (Šiaulių
inžinieriai neseniai įrodė, kad vandenilinis variklis nėra itin sudėtingas
dalykas).
Tad perėjimas
prie laipsniško rusiškų dujų bei naftos atsisakymo yra visiškai įmanomas
dalykas, jei valstybė turėtų strategiją ir siektų laipsniškai ją įgyvendinti.
Tačiau jei valstybės vadovai yra nekūrybiški, lukoil’ais pamuilinti, juos
skubiai reikėtų keisti. Beje, neseniai pasigirdo ir kitas perspėjantis pavojaus
signalas, kai vienas privatus atominis investitorius ėmė garsiai kalbėti apie
KGB įtaką mūsų atominei energetikai. Matyt – gerai žino, ką šneka… (O gal
veikia gerai liaudyje žinomas “vagies kepurės” dėsnis?)
Diskusijos pabaigoje prisiminėm Lietuvos
blokadą: kiek tada išradėjų atsirado! Ir
malkom kūrenamų automobilių, ir dujomis, kurios gaminasi iš priekaboje
vežiojamo mėšlo. Gaila, kad blokada taip trumpai tetruko, nūnai technologijomis
jau būtume aplenkę Japoniją…
Prieš išsiskirstydami atsidusom, prisiminę
kadaise sukurtą ir pasiteisinusią kaimynų suomių strategiją – juk Suomija prieš
karą buvo žymiai labiau atsilikusi valstybė už Lietuvą. Tačiau atsikariavę
nepriklausomybę nuo Rusijos, suomių lyderiai visų pirma sutarė būsimos
valstybės ideologiją – moderni (nekaringa) ateities visuomenė, kaip
pavyzdys susipriešinusiam pasauliui: gražūs santykiai, sąžiningumas,
darbštumas, šeima, bendruomenė, ekologija, vaikai ir kiti troliai mumiai. Šis
idealistinis prioritetas pasitarnavo ir greitam ekonominiam krašto
prisikėlimui.
Ar turime mes tokią Lietuvos viziją,
strategiją? Kokie lietuvių santykiai, kokios šeimos? Ar padeda menas,
švietimas, nacionalinė TV atsirasti kitokiai, kilniai (“Šiaurės Atėnus”, anot
O.Milašiaus, primenančiai) Lietuvai?
Bet kadangi jau sutarėme, kad negalima
sakyti negalima, tad baigiantis diskusijai reikėjo ir mums, diskutavusiems,
leisti sau patikėti tuo, kas šiandien Lietuvoje vis dar atrodo sunkiai
pasiekiama: žmonių santykiai ir
papročiai Lietuvoje keičiasi į gerąją pusę, pamažu tampame vis labiau pagarbūs,
mylintys, sąžiningi, atlaidūs, kūrybiški. O tada – ir turtingi. Dvasiškai ir
fiziškai…
P.S. Jei atsirastų komentarų, projektų ar
pasiūlymų apie savarankišką lietuvišką energetiką, mielai lauktume jų adresu info@omuo.lt
