Su mokytojais bendradarbiaukime

Mokslo metų sezonas atidarytas – nors mokyklą baigiau kone prieš dvidešimtmetį, aš vėl penktokė. Ir pirmokė tuo pačiu. Parkeriai, kuprinės, sąsiuviniai ir… ko čia dar nepamiršus? Už pirmokėlį didesni kardeliai, pirmieji nedrąsūs žingsniai mokyklos koridoriuose, nematyti vaikai ir mokytojai, su kuriais teks ir vėl bendrauti ir bendradarbiauti visiems kartu.
Negana to, rugsėjis vėl pasitinka su naujovėmis tiek mokiniams, tiek ir jų tėvams. Štai jau pirmokėliams siūloma mokytis ne iš „senovinių“ popierinių vadovėlių, o verčiau rinktis elektroninį variantą. „Senovinė“ mokytoja klausia: ar jums taip tinka? „Senoviniai“ tėvai susidairome ir nė vienas nelinkteli galva. Nors esame labai išmanūs, kompiuterizuoti ir telefonuoti, tačiau kaip pirmokėliui, kuris dar tik žengia pirmus žingsnius skaitymo link, ekrane vesti pirštuku skiemenis ir dorai juos sudėlioti?
Psichologai, okulistai ir pediatrai bara, kad ekranų vaikai šiais laikais gauna per daug, tačiau kartu jie tuos ekranus skatinami naudoti. Pedagogai verčiasi per galvas, mėgindami vaikams įskiepyti meilę knygai, bet po truputį rankose teliks planšetės. Sutinku, kad turime eiti į priekį ir tam neprieštarauju – vadovėlių netampyti kuprinėje visai patogu. Tačiau patiems mažiausiems šios naujovės netaikyčiau. Džiugu, kad netaikysime ir saviškiams, pirmuosius žingsnius mokykloje bežengiantiems.
Tuometinė Švietimo, sporto ir mokslo ministrė Jurgita Šiugždinienė, atvykusi į Anykščius susitikti su pedagogais, džiugiai pristatė naujovę – mokiniai nuo šio rugsėjo bus kur kas labiau kontroliuojami, galės praleisti žymiai mažiau pamokų, o tėvai galės pateisinti tik penkias vaikų dėl ligos praleistas dienas per mėnesį. Sako, pedagogai to nori.
„Jei vaiko mokykloje nebus 5 dienas, mokykla turės susisiekti su tėvais. Nelankymo priežastis aiškinsis ir mokyklos vaiko gerovės komisija“, – skelbiama internete, o aš galvoju: jei praleis šešias pamokas ir viena bus nepateisinta gydytojo, teks priimti gerovės komisiją ar dar ne?
Idėja tikriausiai yra gera piktybiškai nelankantiems mokyklos, ar tiems tėvams, kurie priklauso rizikos grupei. Tačiau aš, kaip mama ir kaip užjaučianti visus apkrautus šeimos gydytojus, įsivaizduoju situaciją: štai mano vaikas, atsikėlęs ryte, pareiškia, kad jam skauda gerklę. Skauda ir kitą dieną. Panašiai nutinka dar porą kartų ir tuomet – jau viskas, turime keliauti pas gydytoją, kuri ir taip turi ką veikti, dėl to pas ją pakliūti labai sunku. Vienas iš tėvų turi prašytis iš darbo, kad vaikas būtų nuvežtas į polikliniką, kurioje gydytoja pasako, kad slogą išgydysite jūros vandeniu… Ir taip – keliolika kartų per metus, nes vaikai, kaip žinia, po vasaros atostogų atėję į kolektyvą, sirgti mėgsta.
…Ko gero, kiekvienas rugsėjis atneša savų iššūkių ir savų malonumų, todėl man labai patiko vienos mokytojos ištartas paprastas žodis: bendradarbiaukime. Kai vaikas išeina į mokyklą, jo auklėjimas tampa tiek pedagogų, tiek ir tėvų reikalu. Nes pastarieji dažnai pamiršta, kad mokykla nėra lopšelis-darželis ir jų vaikas nebebus vedžiojamas už rankos. Būna keista išgirsti: o mano vaiko tai neišmokė skaityti (skaičiuoti)! Kokia tuomet mūsų, tėvų, funkcija, kai dėl visų vaikų klaidų, nepadarytų namų darbų lieka kalti mokytojai? Kai mūsų vaikai spjauna pedagogui į veidą, ir šis, nesusitvardęs, nenaudėliui stipriau paima už rankos, kaltas lieka mokytojas. Neadekvatus kažkoks. Kai vaikas neateina į pamoką, nes parkelyje peša „žolę“, visi skalambija: o kur buvo mokytojai?? O tėvai? Ar jie išaiškino vaikui narkotikų ir kitų baisybių žalą, kokias vertybes įskiepijo? Suprantu norą savas bėdas permesti ant kitų pečių, tačiau nesutinku su tuo, kad mokytojas turi sekioti paskui kiekvieną, sakykime, dešimtoką. Juk tai net fiziškai neįmanoma padaryti.
Dėl to ir svarbu bendradarbiauti ir dalytis svarbiomis žiniomis apie vaiką – turime išklausyti mokytojus, nes mokinukas klasėje dažnai būna visai ne toks, koks namie ir nepulti stoti mūru dėl to, kad mano angelėlis tai jau taip nedaro… Kartais mokytojai pastebi tokius dalykus, apie kuriuos, atrodytų, puikiai pažinodami savo vaiką, net nepagalvotume.