Pasibaigus 2023-iems metams, tradiciškai į klausimus atsako „Anykštos“ darbuotojai. Kviečiame paskaityti, kaip metus matė redakcijos žmonės.
Lina DAPKIENĖ, kalbos redaktorė:
Metų asmenybė Anykščiuose?
– Troškūnų Švč. Trejybės parapijos klebonas Saulius Filipavičius. Už didžiulį indėlį mažo miestelio – Troškūnų – tikinčiųjų pasauliui ir visam kultūriniam gyvenimui. Pasitraukimas iš parapijos klebono pareigų dėl suprastėjusios sveikatos, bet atitarnavus trisdešimt trejus su puse metų – už tai pagarba, ir dar kartą PAGARBA! Ir apgailestavimas su atjauta, kad bylinėjimasis teismuose dėl sąžiningo verslumo atėmė tą sveikatą, kurią taip sunku susigrąžinti…
S. Filipavičiaus rūpinimusi ir pastangomis restauruotas buvęs bernardinų vienuolynas. Sakoma, kad nepakeičiamų nėra. Ne, šiuo atveju Troškūnuose, galiu drąsiai teigti, Jis – nepakeičiamas. Kita vertus – sveikata yra brangiausias turtas.
Metų kuriozas Anykščiuose?
– Komiška situacija buvo ta, kai nesusipratimas kilo dėl ne vietoje padėto kablelio (jį padėjo „Anykščių vandenų“ darbuotojas). Mat portale www.anyksta.lt viešai paskelbta, kad už 88 tūkst. 794 eurus bendrovė įsigijo darbinių batų. Tikroji suma, kaip paaiškėjo dar tą pačią dieną ir kilus nemažam skandalui, yra 887 eurai ir 94 centai… Reikia dėmesingiau su tais kableliais, bet visiems pasitaiko, ypač – dirbantiems. Pamenate, kaip tame animaciniame filmuke buvo: „Bausti, negalima pasigailėti AR Bausti negalima, pasigailėti“. Ir dar (nuotaikai pakelti): „Kas daug dirba, daug ir klysta. Kas mažiau dirba, tas mažiau klysta. Kas nedirba, tas neklysta. Kas neklysta, tą paaukština“.
Bet perfrazuojant šią temą – kiek gi dar buvo tokių, „ne vietoje padėtų kablelių“, t. y. vadinamųjų liapsusų, klaidingų žingsnių, be konkrečios prisiimamos atsakomybės per 2023-ųjų rinkimus, tai jau nė neverta minėti…
Metų įvykis Anykščiuose?
– Žinoma, kad teisminio proceso atomazga – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosprendis, neskundžiama nutartis. Ir šiuo atveju net ir nelabai svarbu, kieno ta byla. Net jei tai būtų eilinio darbuotojo byla, po šitiek teismų, nukėlimų, pagaliau finito, baigta.
Apskritai visiškas išteisinimas jau yra įvykis. Imu kaip faktą, atomazgą.
Labiausiai įkyrėjęs žodis arba frazė?
– Teismas. Labai jau daug (ir net per daug) rašyta, per TV rodyta, vilkinta… Kas per daug – tas nesveika.
Kaip įsivaizduojate Anykščius ir rajoną po 20 metų?
– Jei jau bus išgryninta strateginė kryptis – turizmas plius pramonė, tai turint tokį kultūrinį-literatūrinį ir istorinį paveldą, tas 20-ies metų laikotarpis būtų tik sustiprėjimo pagrindas. Turizmas yra skatintinas, bet paprasti anykštėnai vis tiek pabrėžia, kad trūksta kuriamų naujų darbo vietų. Apsidairę po 20 metų, daugelyje vietų matytume dirbtinį intelektą, imigrantus, robotus. Gaila, bet įkvėptume jau gana užteršto oro ir pajustume net pasikeitusias žmonių vertybes… Viskas, tikėtina, veiktų gana nedideliais masteliais, kur didžiausia žmonių koncentracija. Kitur – stagnacija (dėl dar labiau sumažėjusio gimstamumo).
O jei turizmo kryptis labiau atsispindės tik lozunguose, jei per tų 20 metų nebus skatinamas pramonės vystymasis (miesto pakraščiuose, kur būtų kuriama daugiau naujų darbo vietų), Anykščiai gali likti pensininkų miestu… O to nesinorėtų, tad tik pirmyn, tik į priekį!
Kad tau perkūnas kokia graži!