Parodoje dalyvauja net du tautodailininkai iš Leliūnų: tapytoja Nijolė Ramanauskienė ir medžio meistras Aleksandras Tarabilda.
Vasario 10 dieną Anykščių koplyčioje atverta tradicinė Anykščių krašto tautodailininkų paroda, joje eksponuojama apie du šimtus kūrinių, kuriuos sukūrė 28 dailininkai.
Šiemetinėje parodoje ypač gausu medžio drožinių, tapybos, keramikos darbų, taip pat siuviniai, karpiniai, audiniai, nėriniai, o pasigęsta audinių bei meninės kalvystės darbų.
Gausiai į koplyčią susirinkusius menininkus ir meno mylėtojus pradžioje nuotaikingomis dainomis, pritariant ukulelėmis, būgnu, lumzdeliu, pasveikino Anykščių Antano Vienuolio pagrindinės mokyklos pradinukų ansamblis, vadovaujamas mokytojos Vilės Mikučionytės.
Darbų gausa pasidžiaugė, naujus į dailininkų bendriją įsiliejančius kūrėjus paminėjo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkė ir šios parodos rengėja – keramikė, muziejininkė Skaidrė Račkaitytė.
Tyliai, kukliai žodį tarė pirmą kartą tautodailės parodoje dalyvaujantis, išgyvenimų bei sapnų vizijomis įkvėptus paveikslus kuriantis Vladas Juodagalvis, kuris džiaugėsi, kad paroda truks labai ilgai, iki pat kovo pabaigos, prisiminė savo personalinę parodą Vilniuje, Vilniaus dailės akademijos parodų salėje ,,Titanike“, kuri tetrūko tris savaites.
Pirmą kartą koplyčioje darbus eksponavo magiškųjų mandalų kūrėjos Aušra Paulauskienė bei Lina Kirstukienė. Paroda gėrėjosi, darbų gausa stebėjosi Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio regiono, vienijančio septynių Aukštaitijos rajonų menininkus pirmininkė Audronė Virbalienė.
Darbų, darbelių, nuo spalvų net akys raibsta, jų pilnos ne tik antrojo koplyčios aukšto parodų salės, bet galerijos balkono, laiptinės sienos.
Įspūdingais darbais šiemet nudžiugino medžio drožėjai. Neįprastai kūrybingas, nenuspėjamas Aleksandras Tarabilda, net keli jo Rūpintojėliai skaudžiais vainikais suveržtomis galvomis, barzdotas, visu ūgiu išsitiesęs Dievas, senovės lietuvis su raguotu šalmu ant galvos, apskritime Vilniaus legendą kaukiantis vilkas, angelas, pasikabinęs aukso spalvos kišeninį laikroduką – vis dar laiką matuojantis. Niekuomet kaltu darbuotis neaptingstantis Pranas Petronis su savo tipiškomis skulptūromis, ir stebuklingai vėl į intensyvios kūrybos kelią sugrįžęs Valentinas Survila. Kokie nuostabūs jo išdrožti šventieji, ne tik tyros medžio spalvos, bet ir dažytais paviršiais.
Daugeliui savo išskirtinumu patiko prakaulaus, iškamuoto veido Dievo motina. Klasikiniais drožiniais dar kartą stebino Vladas Gaidys, o Virginijus Milaknis rodė keletą išraiškingų, išmintingiems senoliams pasiremti tinkančių lazdų. Daugeliui pažįstami, tačiau kaskart vis kitokie Valdo Pelegrimo angelai, kurių širdelėse ne tik paukšteliai čiulba, bet ir nežinia, kas už masyvių krūtinės durų tūno. O taip pat kalviškus kalinius primenantys, tačiau iš medžio išraityti baltų ženklai. Keramikių Dangiros Pyragaitės bei Linos Bekerienės darbeliai, egzotiškų formų indai su gausybe spalvingų paveikslėlių, nors jau ne kartą matyti, bet kaskart stebinantys ir vis kitokie stebuklai. Čia ir Astos Lašūnienės keramikinis oželis bei katinaitis, išskirtinai slaviškas, daugiatautis Andrius Rozanovas – jo išlipdyta mergina spalvinga, tarsi paryžietiška Esmeralda, savo rankose ir saulę, ir mėnulį nešanti, bei šalia straksintis linksmuolis šuniukas. Klasikiniai, ir barščiams srėbti tinkami S. Račkaitytės padaryti moliniai dubenys, kurio kiekvieno viduje, pačiame dugno šulinyje – vis kitoks gražutėlis ornamentas.
Svėdasiškė Asta Medinienė nustebino ne tik tobulomis veltinėmis kurpaitėmis, paveikslėliais išpuoštomis, bet ir iš veltinio išraityta spalvinga kompozicija, kurios centre – aukštyn besistiebiantis medis, jo kamieną stuksenantis genys, šakomis plasnojantys paukšteliai. Stebuklinga. Dar Virgitos Kalinovienės smulkūs karpiniai, užuolaidėlės. Audronės Skairienės ant drobės akrilu nuostabiai sulietos spalvos – nauju, neįprastu būdu sukurtos monotipijos. Daugybę daugiausia natūralistinių tapybos darbų, kone visą sieną nedidelių paveikslėlių pateikė menininkė Nijolė Ramanauskienė iš Leliūnų. Savo linksmai primityviais, tapybiniais naiviojo meno šedevrais džiugino Regina Morkūnaitė, Vladas Juodagalvis. Giedrės Tarabildaitės-Cimbolistienės nėriniai, Valentinos Stanevičienės smulkiomis gėlelėmis išsiuvinėti dekoratyviniai, bet kartu moterims tiesiog ant suknelės susijuosti tinkami puošnūs diržai, segės pakabukai, sukurti siuvinėjant juostele. Marijos Mikėnienės megztos, tautiniais žiedų ornamentais puoštos kumštinės pirštinės, Rasos Černiauskaitės bei Vijoletos Vanagienės pintos aukštaitiškos juostos. Rita Vasiliauskienė atsiskleidžianti neprasta gausa įmantrių, tikslių linijų karpinių, Reginos Sasnauskaitės tapytuose paveiksluose pasakiškai smagūs žirgai, rytmečio žarose plazdantis laukimas, sėlinančio lūšies atvaizdas. Ligitos ir Kazimiero Morkūnų iš vytelių pinti krepšiai, spalvingos, daugybe džiovintų spalvingų žolynų žolynėlių švytinčios Ramutės Bogdanavičienės rištos vilniškės verbos, pasaulio didybę atspindintys sodai, nupinti auksarankių Egidijos Miškinienės ir Veronikos Limbienės.
