Maloniai kviečiame aplankyti Teklės Grinienės (1919–2014) tapybos darbų parodą, Anykščių koplyčioje (Vilniaus g. 36) veiksiančią nuo š. m. kovo 29 d.
Paroda veiks iki 2024 04 29
TEKLĖ GRINIENĖ (1919.03.19–2014.10.19)
Savamokslė liaudies menininkė, tapytoja.
Gimė valstiečių šeimoje Anykščių miesto vaizdingose apylinkėse – vienkiemyje, įkurtame netoli Naujųjų Elmininkų ir Keblonių kaimų, Anykštos upelės ir Anykščių siaurojo geležinkelio kaimynystėje. XX a. tarpukario laikotarpiu Anykščių pradinėje mokykloje baigė 2 klases. Sovietinės okupacijos laikotarpiu, pirmaisiais pokario metais prisidėjo prie rezistencinių kovų – buvo Lietuvos partizanų ryšininke, pagalbininke. Visą likusį gyvenimą dirbo paprastus nekvalifikuotus darbus, šeimininkavo namuose, buvo puiki siuvėja. Su Matu Grina, kilusiu iš pasiturinčių ūkininkų, sukūrė šeimą ir susilaukė trijų sūnų.
Piešti ir tapyti intensyviai pradėjo likus keliems metams iki vyro mirties, apie 1989 m., kai buvo sulaukusi 70 metų ir turėjo daugiau laisvo laiko. Kūryba senatvėje užsiėmė tol, kol leido sveikata ir matė akys. Polinkis piešti, tapyti buvo įgimtas. Dar būdama jaunesnio amžiaus, mėgo nupaišyti „bet ką“. Paišymo ir tapymo kartais pamokydavo ir savo artimas drauges. Viena jų – Elvyra Puodžiūnienė, kuri buvo T. Grinienės „mokinė“. T. Grinienė 2005 m. Naujųjų Elmininkų kaimo bendruomenės salėje buvo surengusi savo pirmąją ir vienintelę personalinę parodą. Tuomet laikraštyje „Šilelis“ 2005 m. buvo išspausdintas ir žurnalistės Dalinos Rupinskinės parengtas pokalbio su šia kūrėja interviu „Auksinių rankų senolė“.
Grinienės kūrybinis palikimas nemažas ir įvairus. Jos sūnaus Albino Grinos namuose Naujuosiuose Elmininkuose saugoma keliasdešimt mamos sukurtų tapybos darbų, piešinių, koliažų, rankomis iš audinių skiaučių pasiūtų ir išsiuvinėtų kilimų, antklodžių. Tapė, piešė įvairiomis technikomis – guašu, akvarele, akrilu, aliejiniais dažais. Paveikslus mėgo iš pradžių eskizuoti grafito pieštuku, paskui juos ištapydavo. Piešė ir tapė ant popieriaus, kartono, drobės, laikraščių, žurnalų lapų, net ant saldainių dėžučių ir sienų tapetų. Mėgo daryti vadinamuosius tapybinius koliažus, kai iš žurnalų atrinktus, iškirptus ir suklijuotus vaizdus papildydavo ir pratęsdavo savo tapyba, piešiniais. Kūrė nedidelio, vidutinio ir itin stambaus formato paveikslus. Juos tapydavo, ne tik stebėdama ją supančią aplinką, bet ir iš atminties, nuotraukų.
Grinienės paveiksluose dominuoja primityvioji figūratyvinė peizažinė tapyba. Dažniausiai vaizduojama autentiška kaimo gyvenamoji aplinka, kuri visą gyvenimą supo ir lydėjo šią kūrybingą jautrią moterį: gimtojo kaimo apylinkių vaizdai, nuosavo vienkiemio sodyba, kaimo laukai, dirvonai, miškai, pamiškės, jos mylimi medžiai (ypač mėgo beržus), Anykštos upelė, Anykščių siaurojo geležinkelio bėgių kelias. Lyriškuose, su didele meile ir betarpiškai nuoširdžiai nutapytuose peizažuose tapytoja pavaizdavo jų gyventojus: žemdirbius artojus, arklius, stirnas, paukščius.
Grinienės kūryba priklauso senosios jau į Anapilį išėjusios žmonių kartos pasauliui, kuris buvo suformuotas Lietuvos tarpukario ir pokario laisvės bei rusų sovietinės okupacijos epochų, išgyvenęs Antrojo pasaulinio karo suirutes, chaosą bei pokario taikos laikmečius. Šios savamokslės dailininkės tapyba itin santūri, nesuvaidinta, turinti savitą primityvistinį stilių, pasižymintį nuoširdžiu naiviu betarpiškumu, giliai organiškai suaugusi su autentišku kaimo ir lietuviškos gamtos pasauliu. Čia lyriškais vaizdais apmąstytas kūrėją supantis lėtaeigis kaimo gyvenimas, jautriai ir pastabiai perteiktas, įamžintas savitai regėtas Anykščių miesto apylinkių gamtos unikalus grožis.
Parengė Dalius BALTRANAS
