Lietuvių savanoriai ir kariai Ukrainoje užsitarnavo pagarbą

Eldoradas Butrimas, specialiai iš Charkivo

Kai Kijeve paklausiau pagalbą Ukrainai vežančios Estijos organizacijos „Freedom Convoy“ vadovo Peterio Rikeno, kodėl mašinas ir dronus gabena vien iki sostinės, šis atsakė, kad bijo rizikuoti savanorių gyvybėmis, nes toliau vykti yra per daug pavojinga.
Panašiai Kijeve kalbėjo ir užkalbinti Prancūzijos medikai, pareiškę, jog į pafrontės miestus, tokius, kaip Charkivas, keliauti griežtai neleidžia jų vadovybė.

Charkive, esančiame trisdešimt kilometrų nuo Rusijos pasienio ir dvidešimt kilometrų nuo fronto linijos, galima nuolat sutikti lietuvių: tiek medikų, tiek karių, tiek ir šiaip drąsuolių, gabenančių paramą kovotojams.

Prieš kelias dienas čia teko susipažinti su 46 metų vilniečiu Mindaugu Kasperiūnu, kuris vienas pats jau 29-tą kartą vežė paramą kariams. Iš viso Mindaugas per dvejus metus Ukrainoje lankėsi 46 kartus, tačiau pirmus 17 kartų čia vyko kaip savanoris „Kautros“ vairuotojas parvežti iš Lvivo pabėgėlių.

Vėliau vyriškis įsteigė paramos fondą „Daiktai frontui“, ėmė kaupti paramą kariams, kurią pats autobusiuku su tokiu užrašu ir gabena. Pakeliui namo Mindaugas Kijeve visada eina pažaisti futbolo su senais bičiuliais, su kuriais susidraugavo 2014 metais. Tada vilnietis buvo atvykęs ukrainiečiams padėti kovoti barikadose per „Maidano“ revoliuciją, kai tauta sukilo prieš prorusišką prezidentą Viktorą Janukovičių.

„Dalis bičiulių futbolininkų kovoja fronte, o vienas, gaila, ten ir žuvo“, – sakė Mindaugas. Futbolą vilnietis žaidžia nuo vaikystės, yra aistringas sostinės „Žalgirio“ sirgalius, klubo „lV tribūna“ narys. Minėto klubo nariu buvo ir Ukrainoje žuvęs lietuvis karys Tadas Tumas, kurį Mindaugas neblogai pažinojo.
„Kodėl padedi Ukrainai ir kodėl visada vyksti vienas?“ – paklausiau M. Kasperiūno.

„Vienas vykstu todėl, nes taip pigiau, be to, esu individualistas. Padedu kovojančiai šaliai todėl, kad laimingai bei sočiai nuosavame name gyvenu su mylima žmona bei dviem vaikais, ir nenoriu visko to prarasti, o bendrą priešą geriau stabdyti Ukrainoje, nei kad pas mus“, – paaiškino vyriškis.

Kiek vėliau Mindaugas prisipažino, kad rusams alergiją jaučia nuo vaikystės – nuo to laiko, kai sužinojo, kad mylimas senelis su jais kovojo ir už tai kalėjo Sibire, o ten ištremta buvo ir visa ūkininkės senelės šeima. Vaikinas prasitarė ir tai, kad muštis su rusų jaunuoliais dėl tautinio įžeidinėjimo Vilniuje teko dar paauglystėje.
„Jų mąstymas imperinis, visur, kur suvažiuoja kiek daugiau, ima elgtis tarsi būtų šeimininkai, o ne svečiai. Turim juos sustabdyti Ukrainoje, kad netektų vėl į miškus eiti, kaip kad pokario partizanams“, – sakė vilnietis.

M. Kasperiūnas perdavė man linkėjimą nuo lietuvio kario, kurį sutiko Kramatorske. Pastarasis vyriškis tarnauja šturmo brigadoje, tačiau pats į mūšį neina, bet yra atsakingas už logistiką – brigados aprūpinimą apranga, ginkluote, maistu ir t. t.

Šį karį labai giria vadai, ir jį nuolat bando persivilioti kitos brigados, bet mūsiškis ištikimas savai, kurioje tarnauja kartu su kitu lietuviu, tiesioginiu puolamųjų operacijų dalyviu. Pastarasis prasitarė, kad kariauja jau trečius metus ir jaučiasi pavargęs, todėl planavo nutraukti kontraktą bei vykti ilsėtis namo. Persigalvojo sužinojęs, kad brigados logistu tapo bičiulis tautietis, savo amato profesionalas.

„Ukrainos armija labai nevienalytė, yra dalinių, paruoštų užsienyje pagal Vakarų standartus, ir yra paruoštų sovietinės mokyklos atstovų. Yra tokių, kurie viskuo aprūpinti, ir yra tokių, kuriems daug ko trūksta. Kai esi pervargęs, nervina mažiausios smulkmenos, o čia tvarka mažesnė, nei Lietuvoje, pavyzdžiui, algos vėluoja po du mėnesius, ir daug ko laiku nepristato, todėl tenka pirkti patiems. Kai logistu tapo lietuvis, situacija labai pagerėjo, todėl sutikau pasilikti kovoti toliau“, – kalbėjo šturmo brigados narys.

Abu šiedu tautiečiai prašė neminėti jų vardų, ir prašė neminėti brigados, kurioje tarnauja, nes pokalbiui su žurnalistu privalo gauti oficialų vadų sutikimą. „Aš logistu dirbau Lietuvoje ir užsienyje, esu įpratęs iš anksto pasirūpinti visomis smulkmenomis ir triūsti maksimaliai susikoncentravęs, o čia dar nėra atsikratę posakių „padarysiu vėliau“, „kaip nors praeis“, „pamiršau užsakyti“, dėl ko kitose brigadose yra problemų su aprūpinimu, kas fronte nėra gerai“, – per paskutinį susitikimą kalbėjo tautietis.
Vadai bei bendražygiai labai giria ir Lipcių fronte Charkivo prieigose esantį lietuvį Raimundą Urvikį. Pastarasis prieš tai 17 metų atitarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau uždarbiavo užsienyje, o prieš pusantrų metų atvyko į frontą Ukrainoje.

„Nepatinka man Lipciuose, iki tol visą laiką buvau Donecko srityje, iš pradžių prie Bachmuto, paskutiniu metu prie Časiv Jaro, ir buvau pripratęs prie tenykščių sąlygų. Rusams ėmus veržtis į Charkivą, prieš mėnesį perkėlė čia, kur daug kas yra kitaip“, – kalbėjo Raimundas.

Vyriškis papasakojo, kad jo užduotis yra nuvežti šturmo grupės narius kuo arčiau fronto linijos, o vėliau juos iš ten parvežti, kartu paimant ir sužeistus bei žuvusius. Į pačias rizikingiausias užduotis vadai visada skiria jį, nes tik lietuvis yra praėjęs specialius apmokymus, įgalinančius vairuoti amerikietišką šarvuotą automobilį „Humer“.
„Tai superinė mašina, atlaiko šūvius ir nedidelių skraidyklių mėtomas granatas, o sprogus padangai, vis vien galima nuvažiuoti dešimt kilometrų ir pasprukti iš pavojingos zonos. Su ja aš išgelbėjau daugybę gyvybių, išveždamas karius iš mirtinų spąstų, nors ne kartą pats jau žegnojausi“, – pasakojo karys.

Lipciuose lietuviui tenka į užduotį vykti ne su šarvuota mašina, o paprasta. Mat priešo skraidyklės dabar yra aprūpintos galingesnėmis granatomis, ir tiesiog „medžioja“ šarvuotas mašinas. „Vykstu paprastu automobiliu, ir bet kokio drono numesta granata taptų kapais, tačiau gyvenu viltimi, kad priešo nesudominsiu, nors dažnai vykstu keliu, kuriuo nevažiuoja jokios kitos mašinos“, – pasakojo lietuvis.

Minėtas karys prieš kelias dienas įsitikino, kad dėl rusų dronų gausybės labai pasikeitė situacija net pačiame Charkive, kuriame kovotojams yra nurodyta tapti „nematomais“, – nusimesti karinę aprangą.

„Manęs neįsileido net penki viešbučiai, nes atvykau su kovine mašina ir neturėjau civilių rūbų, o pernakvoti galėjau tik labai brangiame, turinčiame požeminį garažą, kuriame paslėpiau mašiną. Rūkyti į lauką ir balkoną nurodė išeiti tik dėvint chalatą, o ne karinius rūbus“, – pasakojo lietuvis.

Tautietis į viešbutį atvažiavo norėdamas išsimaudyti duše po trijų savaičių pertraukos, pamiegoti nežadinant sprogimams, pavalgyti karšto maisto. Anksčiau neturėdavo problemų apsistoti viešbučiuose, dėvėdamas kovinę aprangą, tačiau šie dabar Charkive nebeįsileidžia taip apsirengusiųjų ir neleidžia šalia statyti karinių mašinų, nes aukštai skraidantys ir didžiulę optinę galią turintys žvalgybiniai priešo dronai ieško karių susibūrimų ir po to į juos atlekia raketos arba bombos. Prieš kelias savaites rusų dronai susekė, kad dviem sunkvežimiais yra vežama ginkluotė į frontą, ir, kariams sustojus Charkivo pakraštyje trumpai pailsėti, paleido granatas. Sprogimo vietoje liko didžiulė skylė, o nuo skeveldrų užsiliepsnojo ir sudegė netoli statomas prekybos centras.

„Blogiausia yra „Užsieniečių legione“ tarnaujantiems tamsiaodžiams iš JAV bei Lotynų Amerikos, nes jiems patariama iš patalpų neišeiti į gatvę, kad neatkreiptų priešui pranešinėjančių kolaborantų dėmesio. Kolumbiečių paprašytas, ne kartą vykau jiems pripirkti maisto į parduotuvę“, – kalbėjo lietuvis.

Praeitą penktadienį atvažiavęs į autoservisą, čia netikėtai sutikau dar du „lietuvius“. Vienas vadybininkas ant kombinezono turėjo prisisiuvęs lipduką su pavarde „Viačeslav Litvin“, o tai reiškia, kad jo protėviai kažkada gyveno Lietuvoje. Atvykėliams iš Lietuvos senovėje prigydavo pavardė „Litvin“ arba „Litvinenko“.
Tuo metu gretimos automobilių stiklų pakeitimo įmonės vadovas Sergejus Sergienko, pamatęs mano mašinos numerius, ėmė lietuviškai dainuoti. Paaiškėjo, kad vyriškio žmona Oksana Grigalienė šiuo metu su dukromis laikinai gyvenanti Belgijoje, yra kilusi iš Šilalės.

Ten Sergejus dažnai lankėsi, šiek tiek pramoko kalbos ir įgijo draugų, kurie, karui prasidėjus, suaukojo pinigų ir atvežė mašiną kariams. Tiek V. Litvinas, tiek S. Sergienko prašė perduoti lietuvių kariams bei savanoriams, kad jų automobilius taisys be eilės ir trečdaliu pigiau.