Man patinka rinkimai Amerikoje. Aktyvūs, poliarizuoti, konkurencingi. Kandidatai transliuoja rinkėjams aiškius tikslus bei vertybines nuostatas. Vertybės išgrynintos, priešprieša absoliuti. O kiek tam skiriama emocijų, spalvingų susitikimų, gigantiškos reklamos!
Pas mus šiek tiek kitaip. Rinkimai po mėnesio, ir jokio judesio! Sode paukšteliai čiulba garsiau, nei kandidatai į Seimą. Labai susidomėjęs, gali atrasti feisbuke ar kokiam plakate vieno ar kito kandidato nuotraukytę su malda balsuoti. Konkurencinės kovos jokios. Nesakau, kad reikia šaudyti į ausis, tačiau varžytis įvairiais būdais tiesiog būtina. Dažnai išgirstu, kad rinkimai turi būti gražūs, korektiški, nepikti. Ar tikrai to reikia? Gražių santykių, mandagaus bendravimo tarp varžovų vargu ar kas laukia. Ten, kur konkurencija, ten neišvengiamas susipriešinimas, pykčio protrūkiai. Savų idėjų protegavimas, konkurentų menkinimas, savo pranašumų iškėlimas – normalūs varžymosi epizodai. Ir kuo sunkiau iškovojama pergalė, tuo labiau ji branginama, tuo svarbesni tampa žmonės ir po rinkimų. Tiesa, tų priemonių mūsų įstatymai leidžia ne tiek jau daug. Uždrausta pokalbio dalyviui įteikti rašiklį, pavaišinti ledais, verslo subjektui – finansiškai paremti rinkimų kampaniją. Neteisinga. Man patiko Rolando Pakso rinkimai. Malūnsparnis, minia stadione, kalbėtojai ant bačkos… Nesuprantu, kodėl reikia drausti rėmimą verslo pinigais – bankai partijoms, tarsi sukčiams, pinigų neskolina. Taip tik labiau išryškėtų kandidatų vertybinės nuostatos, asmeninės savybės bei jų potencialas. Svarbu, kad būtų skaidru. Neabejotinai paramą gaus tas, kuris patiks ne dėl grožio. Ir negaus kitas, kuris kalbės vėjus. Amerikoje galima, pas mus ne – matyt, ten demokratija mažesnė. Gal todėl neretai į valdžios institucijas ateina politiniai pavargėliai, niekuo neįsipareigoję asmenys, abejingi žmonių interesams. Ar galima įsivaizduoti, kad laimėjusi Kamila Harris pavaduotoju pasiskirtų Donaldą Trampą? Arba atvirkščiai. Nelabai. Pas mus nutinka taip, kad didžiausi oponentai po rinkimų tampa artimiausiais bendražygiais. Tokia veidmainystė arba siekis sau naudos, be jokios abejonės, turės liūdnų pasekmių priesaikos pažadams ir tarnystei žmonėms.
Gavę mandatą, valdžios atstovai turi tobulėti ir mokydamiesi, ir komunikuodami su žmonėmis. Rektorius mums, akademijos absolventams, yra pasakęs: „Tai, ką jūs čia išmokote per penkerius metus, yra tik pusė to, kiek dar išmoksite per kitus penkerius. Gryna tiesa. Politikai, kurie nebendrauja su gyventojais ir nepaiso jų interesų, šauna sau į koją. O gal ir aukščiau.
Vienas aukštas rajono valdininkas sudrėkusiomis akimis pasakoja, jog keli anykštėnai sužlugdė rajono ekonomiką ir sumenkino Anykščių žinomumą, pasipriešinę Velnio akmeniui. Su pastaruoju teiginiu galima sutikti. Bėda ta, kad žinomumas ne visuomet būna teigiamas. Jį, pavyzdžiui, padidino ir nesenas skandalas su narkotikų platinimu tarp nepilnamečių. Dera paklausti, kur tokių valdžios žmonių empatija, gyventojų teisėtų interesų supratimas, įstatymų viršenybės samprata. Nei savivaldybė, nei kas nors kitas neturi teisės kėsintis į žmonių teises garantuojančius įstatymus. Akivaizdu, kad valdininkui būtina kelti kvalifikaciją.
Užsiregistravusiems kandidatais į Seimo rinkimus elektroniniu būdu pateikiau tą patį klausimą: prioriteto tvarka išvardykite tris reikšmingiausias (svarbiausias, aktualiausias, galbūt egzistencines) ateities Lietuvos problemas ar iššūkius. Pagrįskite, kodėl. Svarbu žinoti Jūsų, pretendento į aukščiausiąją šalies įstatymų leidybos instituciją, matymą.
Beveik visi apklaustieji aktualiausius šių dienų iššūkius mato tautos nykime, valstybės saugumo problemose, švietimo srityje, krašto apsaugos, klimato kaitos, regioninės nelygybės, sveikatos apsaugos sistemoje. Kai kurie kandidatai svarbiu šios kadencijos aukščiausios valdžios pasiekimu laiko energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, o anykštėnų lūkesčiu – greitesnės sveikatos priežiūros paslaugas.
Negali ginčytis. Visgi iš šių paminėtų ir galbūt pamirštų problemų išskirčiau tris svarbiausius: demografija, saugumas ir ekologija. Jeigu šalyje kasmet miršta du kartus daugiau, nei gimsta (Anykščiuose – triskart), tai kas bus po 100 metų? Mus valdys pusiau integravęsi kitašaliai. Ar jiems bus svarbi mūsų istorija, kultūros vertybės, protėvių paveldas?
Nebūsime saugūs patys be saugios Lietuvos. Todėl visų valdžių (Prezidento, Seimo ir Vyriausybės) uždavinys – sukurti saugią aplinką, užtikrinti saugumo garantijas.
Na, ir kokioj aplinkoj gyvensime mes, mūsų vaikai ir anūkai? Ji bus švari ar nuolat didės užterštumas, keisis klimatas…
Taigi, iššūkių daug. Turime ir norinčiųjų juos spręsti. Pasirinkimas tęsiasi…
