100-ojoje Dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ dalyvavo 15 kolektyvų iš Anykščių, o iš viso pasirodė apie 40 tūkst. dainininkų ir šokėjų. Baigiamajame renginyje šeštadienį į sceną lipo 12 tūkst. atlikėjų.
Teiraujamės šventėje dalyvavusių, ją stebėjusių anykštėnų – kokie jubiliejinės šventės įspūdžiai?
Trūko simfoninio orkestro
Romaldas GIŽINSKAS, anykštėnas, buvęs muzikos mokytojas, chorvedys:
„1975 metais su savo kolektyvu – „Anykščių vyno“ vyrų choru – pirmą kartą išvažiavau į Dainų šventę. Ir taip – iki 1994-ųjų. Dabar jau nebetenka sudalyvauti, bet viską stebėjau per televizorių.
Dainų šventės repertuarą stengtasi išlaikyti klasikiniu pagrindu. Girdėjome ir klasikinių dainų, kurios skambėjo nuo 1924 metų, ir, žinoma, ateina ir kita „gadynė“ – buvo ir naujų ritmų ir intonacijų. Man pirmiausia krito į akis, kad nebuvo simfoninio orkestro. LRT, kaip ir visur, stipriai kiša savo trigrašį: LRT ansambliuko vadovo buvo bent dvi dainos, o jos – labai vidutinio lygio. Šios dainos man, kaip teoretikui, kaip chorvedžiui, krito į akį. Kaip ir žymiai mažiau atlikėjų. Visada būdavo apie 15 tūkst. dalyvių. Nors tai – suprantama, pasižiūrėkite vien į Anykščius, į mūsų rajoną. Vienintelis Ritos Uturytės bažnyčios choras, moterų grupė dalyvavo šventėje. Galiu priminti, kiek buvo anksčiau chorų – ir Kultūros rūmai, „Anykščių vynas“, ir muzikos mokykla, ir J. Biliūno mokykla, ir Svėdasai, ir taip toliau. Anykščiai, kaip jau ne kartą esu minėjęs, buvo vadinami dainų kraštu. Deja deja…
Kai kurie dirigentai buvo pamiršti, kaip antai prof. Antanas Juzėnas, vyriausias Dainų šventės dirigentas. Antra – kodėl nepaminėti tie žmonės, kurie 1964 metais darė viską, kad Vingio parke būtų pastatyta Dainų šventės estrada? Ir dar akcentas, kurį pabrėžė ir Premjerė – nereikėjo Zelenskio problemos (kaip ją vadinu) maišyti su šia mūsų švente…
Dainų šventė – niekas nesiginčys – yra lietuvybės išlaikymas. Mes per 34 metus praradome beveik milijoną gyventojų, kurių niekada nepakeis į Lietuvą atvažiavę ukrainiečiai, baltarusiai, uzbekai ar kirgizai… Kiekvienam lietuviui, kuomet skamba finalinė „Lietuva brangi“ daina, eina virpuliukai. Vytautas Miškinis yra iškiliausias, labai daug prisidėjęs prie šios šventės.
Šventė – graži, stengtasi pagal finansus, kitus dalykus. Taip galiu pasakyti iš šalies. Man pati lietuviškiausia, archaiškiausia šios šventės daina buvo Vytauto Miškinio, kurią atliko solistė. Buvo ir aranžuotų, išplėtotų, harmonizuotų dainų – ne visiems kompozitoriams pavyko pasiekti tokį harmonizacijos lygį, koks buvo. Tačiau tai nemenkina šventės, ji buvo puiki.“
Sutelkia į vieną kumštį
Laimas FERGIZAS, žurnalistas, buvęs Anykščių rajono mero patarėjas:
„Įspūdis – ypatingas. Tai – labai svarbus nacionalinis renginys, labai gerai organizuotas, masinis, įtraukta dešimtys tūkstančių žmonių. Buvo daug įvairių sričių renginių – ir dainų, ir šokių, ir dūdų orkestrų, ir teatrų. Kiekvieną dieną vis kas nors vyko.
Visas dienas, kiek šventė vyko, ir dalyvavau. Pradedant Pasaulio lietuvių dienomis, baigiant pagrindine daina Vingio parke.
Esu Dainų šventėje dalyvavęs, kai dar buvau moksleivis – su Anykščių skudutininkų delegacija iš muzikos mokyklos važiavau kaip dalyvis. Liko geri įspūdžiai – nakvynė mokykloje ant suolų, pasitiesus čiužinius, nuotykiai, prisiminimai. Tačiau visas dienas renginyje dalyvavau pirmą kartą.
Karo grėsmės akivaizdoje tai labai sutelkia mūsų tautą, parodo mūsų „minkštąją“ galią. Mūsų jėga yra toji dvasinė stiprybė, kultūra, ir ši Dainų šventė ir yra sutelkti tautą į vieningą kumštį, kad ir dvasinį. Nuotaika buvo vieninga, visi jautėsi pakiliai, nebuvo jokių provokacijų.“
Esame dainuojanti šalis
Julius JAKUBĖNAS, režisierius:
„Visos dainų šventės ruošiamos per 4 metus, o šią ruošėme per šimtą. Ji negali būti bloga. Kokia šventė, tokia yra ir pati Lietuva. Įsivaizduokite, jei ten būtų sprendžiami svarbūs valstybei klausimai, jie būtų išspręsti. Ten vyksta Lietuva.
Man tai buvo jau šeštoji Dainų šventė, tad per tiek metų labai didelė estrados dalis yra geri pažįstami, bičiuliai. Nuo dirigentų, iki pat dainininkų.
Man ši – mano gyvenime šeštoji – šventė buvo geriausia Dainų šventė, kurioje teko dalyvauti. Iš pradžių didžioji šventė nuaidėjo Latvijoje, todėl buvo kalbų, kad kaip mes prieš juos pasirodysime, ten šventė buvo labai galinga. Tačiau manau, kad įrodėme, jog esame dainuojanti šalis, tai – mūsų tautos genuose. Mūsų sąsajos su daina yra per daug stiprios, kad galėtume nuvertinti mūsų Dainų šventę, ją pavadinti netradicine. Ji yra šiandienos, mūsų Lietuvos muzikos kultūros atspindys, muzika Lietuvoje yra labai aukšto lygio.
Man asmeniškai ši šventė buvo stebuklas. Po liepos 5-osios generalinės repeticijos pasijutau blogai, grįžęs pamačiau, kad man pakilusi temperatūra iki 39 laipsnių. Kitą dieną ji sukilo iki beveik 40, ir taip laikėsi iki vakaro. Tą dieną net nelabai prisimenu. Atvažiavo mano žmona, organizmą „šturmavome“ įvairiais imuninę sistemą stiprinančiais gėrimais, vaistais. Kai temperatūra nukrito iki 37,5, sėdome į mašiną, ir šventėje atsidūriau penkiolika minučių iki jos pradžios. Atsistojau ir atidainavau su visa Lietuva. Noras atsistoti su visais yra nenugalimas. Aš dainavau su LRT jaunimo choru.
Ši Dainų šventė ir pagal repertuarą buvo gera ir galinga. Būdavo, pasitaikydavo kūrinių, kurių natas sunku išskaityti, išmokti, kūriniai keblūs, dideli. O dabar laukei, kada daina tave užlies, o ne žiūrėjai kiekvieną natą, kiekvieną žodį. Buvo labai gerai subalansuota programa, kūriniai buvo labai harmoningi.“
Nustebino organizavimas
Rita UTURYTĖ, Anykščių moterų choro vadovė:
„Emocijos visada pačios geriausios – iki ašarų. Ir vaikai verkia, ir vyrai. Man tai buvo penkiolikta Dainų šventė. Mūsų choras šioje šventėje dalyvavo vienintelis, jei mūsų nebūtų buvę, dainų dieną eitynėse choro iš Anykščių nebūtų nė vieno. O mes padarėme darbą, kad ir nemokamai. Meras man ranką paspaudė, garbė Anykščiams, tačiau viską padariau nemokamai. Anykščiams – minusas, kad už šitokį darbą lėšų nerado. Kultūros centras turi visas galimybes ruoštis, bet kažkodėl niekas nejudėjo… Pas mus chorinė kultūra yra paminta. Yra nepatenkintų, kad naudojame „Salve Cantus“ vardą, tačiau į jį tikrai nesigviešiu, yra vargonininkas, tegu jis dirba, aš tikrai atsitrauksiu, jei bus norinčių vadovauti. Tačiau eitynėse ir valdžiai buvo garbė, kad esame.
Paruošėme iš tiesų sudėtingą repertuarą, tai – istorinis įvykis. Emocijos – geros, jas supras tik tie, kurie yra šventėje dalyvavę. Choristės taip pat džiaugiasi, nors darbas, repeticijos, atima išties daug laiko. Didelis patriotizmas yra meilė muzikai, dainai.
Visa Dainų šventės organizacija buvo gera, aš manau, kad yra žmonės, kurie nori, kad Lietuvoje būtų gerai, ir jiems čia gerai, ir yra tokių, kuriems visada yra kažkas blogai. Buvo skelbta, kad atsirado susirgusių vaikų, bet vaikai yra vaikai – gal gerai rankų nenusiplovė, gal kokio nesveiko maisto nusipirko, dėl to ir susirgo. Maistas buvo tikrai geras, buvo skanios sriubos, sotu, net vaisių gavome. Ir miegoti buvo patogu, čiužinius prisipūtėme, ir jokių problemų, neturiu prie ko prikibti. Stebiuosi organizatoriais – buvo tiek savanorių. Kažkam negera pasidarė, gal keturi medikai atlėkė. Ir apsauga, ir stebėtojai, televizija, net septyniolika kamerų – visi dirbo puikiai, o dalyviai įsijautę, žibančiomis akimis. Buvo susivienijimo banga, kaip vandenynas. Ir kitoje Dainų šventėje dalyvaučiau, tikrai apsiimčiau vadovauti. Gal kitoje šventėje ir iš Menų mokyklos kažkas dalyvaus – joje jau seniai jokio choro nėra, gal atėjusi nauja valdžia kažką pakeis.“
