Svarbiai sukakčiai valdžios dėmesio nebeliko

Lapkričio 9 dieną, šeštadienį, surengtas pagarbaus atminimo žygis kodiniu pavadinimu „Viesulo Vėjas“, skirtas prieš 75 metus, 1949 metų lapkričio 2 dieną žuvusiems Algimanto apygardos Margio rinktinės Vaižganto kuopos partizanams atminti.
Dalyvavo penkiolika įvairaus amžiaus žygeivių, kurie maršrutu Svėdasai – Drobčiūnai – Kalniečiai – Malaišiai – Kunigiškiai – Gykiai – Moliakalnis – Svėdasai keliavo autobusiuku, o po to nužygiavo penkiolika kilometrų, pagerbdami partizanus.

Šie metai jubiliejiniai, mat prieš 75 metus, 1949 metų spalio 28 dieną žuvo visos Aukštaitijos – Karaliaus Mindaugo Rytų Lietuvos srities – vadas Antanas Slučka-Šarūnas su bendražygiais, o pačioje lapkričio pradžioje sovietinis saugumas sunaikino beveik visus Algimanto apygardos bunkerius, žuvo beveik trys dešimtys narsiausių partizanų.

Taip jau nutiko, kad jubiliejiniai renginiai šiemet vyksta tik patriotiškai nusiteikusių visuomenininkų bei partizanų artimųjų pastangomis, ankstesniais laikais buvusio valdžios institucijų dėmesio nebeliko.

Lapkričio 2-ąją daugiau nei pusšimtis giminaičių, susirinkusių į Svėdasų bažnyčią, meldėsi už tomis dienomis žuvusio, iš Bajorų kaimo kilusio Šimonių girios partizano Alfonso Niauros-Tursos vėlę, spalio viduryje vyko šventė Kunigiškiuose prie Svėdasų: paminėti Viesulo – Alberto Nakučio būrio – partizanai, į jiems skirto panteono koplyčios bokštą įkeltas ir pašventintas naujas varpas.

Lapkričio 9 dieną žygio „Viesulo Vėjas“ dalyviai: keli Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gimnazijos mokinukai, piliečiai iš Kauno, Kunigiškių, Moliakalnio bei Svėdasų – aplankė A. Nakučio – Viesulo būrio septynių kovotojų žūties vietą.

Šalia paminklo ties buvusio bunkerio duobe melstasi, prisiminta istorija, kalbėjo vado Viesulo sūnus Petras Grucė bei Jono Meškausko sūnėnas Algimantas Baronas. Tolumose, tarsi praėjusių kovų aidas, poškėjo medžiotojų šūviai.
Nuo Svėdasų vežančiu autobusiuku, pro rašytojo Stepo Zobarsko gimtąjį Pamalaišį, Netikiškius, nukeliavome į paslaptinguosius, gatvinio kaimo žavesį sergstinčius Kalniečius.

Iš jų jau pėsčiomis leidomės į Pakalninės slėnį, lauko keliuku peržengėme Mailaišos upelaitę, aplankėme rašytojo kan. Juozo Tumo-Vaižganto tėviškę Malaišiuose, nužygiavome į Kunigiškių kapines. Ten sugiedojome Lietuvos himną, uždegėme žvakutes ant Viesulo būrio kovotojų kapų.
Seniausios Kunigiškių kaimo sodybos klėtyje gėrėme vaistažolių su medumi arbatą, pietavome, o po to sparčiu žingsniu patraukėme Svėdasų link.
Smalsumo sugauti, žvilgtelėjome į didingai vaiduoklišką, seniai apleistą aštuonmetę mokyklą. Plačiais laukais, per senąją Gykių ulyčią, didįjį slėnį, pro Šv. Stepono koplyčią, Beragio ežero pakraščiu, stabtelėję Švč. Trejybės aikštėje prie aukščiausio parapijos kryžiaus Moliakalnyje, spėriai įžengėme į Svėdasus.
Tuomet sušukome valio ir atsisveikinome iki kito karto.