Neseniai viename solidžiausių šalies leidinių, kuris pats nepamiršta to pabrėžti, skaičiau labai abejotinos vertės tekstą. Jau pirmose eilutėse išsiskyrė toks teiginys: „Vadinasi, išpampusį valstybės sektorių <...> išlaikyti tenka nepilnam trečdaliui valstybės piliečių, dirbančių privačiame versle.” Ir vėliau straipsnyje atkakliai teigiama, kad valstybės sektorius yra didelis, dirba prastai, streikuoja, o už visa tai sumoka privatininkai. Tokie ir panašūs teiginiai yra labai populiarūs visuomenėje, o Laisvosios rinkos institutas tokią nuomonę laiko adekvačia tikrovei. Tačiau tai išsigalvojimas.
Neseniai viename solidžiausių šalies leidinių, kuris pats nepamiršta to pabrėžti, skaičiau labai abejotinos vertės tekstą. Jau pirmose eilutėse išsiskyrė toks teiginys: „Vadinasi, išpampusį valstybės sektorių <…> išlaikyti tenka nepilnam trečdaliui valstybės piliečių, dirbančių privačiame versle.” Ir vėliau straipsnyje atkakliai teigiama, kad valstybės sektorius yra didelis, dirba prastai, streikuoja, o už visa tai sumoka privatininkai. Tokie ir panašūs teiginiai yra labai populiarūs visuomenėje, o Laisvosios rinkos institutas tokią nuomonę laiko adekvačia tikrovei. Tačiau tai išsigalvojimas.
Ar valstybinis sektorius nekuria gerovės?
Valstybės sektorių galima būtų suskirstyti į valstybės įmones, valstybinių paslaugų sektorių ir viešąjį administravimą.
Jau Karlas Marksas ir Vladimiras Leninas buvo išplėtoję teoriją, kad visi administracijos darbuotojai yra veltėdžiai. Jie teigė, kad ne tik valstybės sektoriaus darbuotojai yra nereikalingi, bet, kad lygiai taip pat nereikalingi yra ir kapitalistai ar privačių įmonių administracija. Per 1917 m. revoliuciją buvo iškeltas šūkis, kad valdžia turi atitekti darbininkų ir kareivių taryboms. Atseit, patys darbininkai geriau žino, kaip jiems dirbti, o administracija tėra nereikalinga išnaudotojų klasė, nesuprantanti proletariato darbo. Žinom, kuo tokie eksperimentai baigėsi..
Šiandien teigti, kad valstybės sektorius yra išlaikytiniai mėgsta jau kraštutinės dešinės atstovai, tokie kaip Laisvosios rinkos institutas.
Visuomenės nariai ar organizacijos yra naudingi tada, kai kuria pridėtinę vertę. Dėl privačių organizacijų ginčų daug nekyla, nes jos pačios yra už save atsakingos ir valstybei rūpi tiek, kad laikytųsi įstatymų. Tačiau valstybės institucijų nauda gali abejoti kiekvienas.
Valstybinis sektorius toks pats vertingas kaip ir privatus
Valstybės ar savivaldybių bendrovės ir įmonės kuria pridėtinę vertę ir ją lengva pamatuoti. Metų gale jos kaip ir privačios įmonės sudaro veiklos ataskaitą. Iš jos matyti kur ir koks nuostolis ar pelnas buvo gautas. Vėliau tokias įmones galima lyginti su panašiomis privačiomis ar su kitų šalių bendrovėmis. Lietuvos uostą, paštą geležinkelius galima lyginti su Latvijos, Estijos bendrovėmis. Be to šios įmonės lengvai gali pereiti iš valstybinės nuosavybės į privačią ir tęsti veiklą. Taigi tokios įmonės kuria pridėtinę vertę, moka tokius pat mokesčius ir mažai kuo skiriasi nuo privačių.
Viešųjų paslaugų įstaigos yra labiau specifiškos, nes yra finansuojamos iš bendro biudžeto. Tačiau jų teikiamos paslaugos yra aiškiai matomos, kaina už jas taip pat identifikuojama, pvz., mokinio krepšelis. Be to, šios viešosios paslaugos konkuruoja su privačiomis. Veikia privačios mokyklos, privatūs universitetai, privatūs muziejai, privačios saugos tarnybos. Kalbėti, kad privati mokykla kuria gerovę, o greta veikianti viešoji tik naudoja išteklius, būtų kvaila.
Na ir paskutinis viešojo administravimo sektorius. Jis kuria politiką, ją vykdo, kontroliuoja ir kuria politinę-teisinę aplinką veikti kitiems. Tačiau ir jis yra palyginamas tiek su kitomis valstybėmis, tiek su privačiomis paslaugomis. Ministerijos kuria teisės aktus, tačiau lygiai taip pat juos galėtų kurti advokatų kontoros, nors vargu ar tai būtų priimtiniau ir pigiau. Kai kurios viešojo administravimo funkcijos sėkmingai gali būti atiduotos savivaldai, pvz., Žurnalistų sąjungai, Pramonės ir amatų rūmams, Žemės ūkio rūmams. Jeigu advokatas „uždirba” atlyginimą, o ne yra „išlaikomas” savo klientų, tai lygiai tas pats galioja ir valstybės tarnautojui. Be to, darbuotojai lengvai migruoja iš valstybinio į privatų sektorių ir atgal.
Taigi teigti, kad verslas uždirba, o valstybė išleidžia yra neteisinga. Valstybinis sektorius kaip ir privatus kuria pridėtinę vertę, dirba kvalifikacijos reikalingus darbus ir moka tokius pačius mokesčius. Kiekvienas valstybės darbuotojas ar tarnautojas lygiai kaip ir bet kuris kitas darbuotojas savo darbu užsidirba atlyginimą.
Valstybinis ir privatus sektoriai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Jeigu suserga viena ar antra dalis, smarkiai nukenčia bendra visų gyventojų gerovė ir tokių eksperimentų yra buvę pasaulio istorijoje. Todėl neverta aukštinti nei privataus, nei viešojo sektorių, o siekti darnaus jų bendradarbiavimo visuomenės labui.
