Sausio 23 dieną Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Anykščių regioninio parko lankytojų centre atidaryta architekto, skulptoriaus Povilo Šorio vaško dirbinių ir žvakių paroda „ANIE”.
Parodoje eksponuojamos mitinės būtybės (laumės, kaukai, aitvarai, diedai), taip pat ir laidojimo papročių detalės (krikštai, koplytstulpis). Parodos tikslas yra įvaizdinti mitinio mąstymo žaismę. Antra – pagerbti ikikrikščioniškosios laidojimo tradicijos estetiką, ir trečia – supažindinti su trapiu bičių vaško skaistumu (įdomi detalė: latvių kalboje žodžio skaistums reikšmė yra GROŽIS). “Mano paroda „ANIE“ yra bandymai įvaizdinti mitopoetinės kalbos bei lietuvių mitinės pasaulėjautos trupinius, susiskleidusius į vieną žodį. Patys vaizduojami objektai yra anapusybės, apie kurią mes nieko nežinome, šešėlis. Paroda „ANIE“ yra apie tamsos, mirties ir vėlių laikotarpį, bet aš nebekreipiu dėmesio į neigiamas šių sąvokų asociacijas ar nuotaikas. Šis laikotarpis tiesiog yra Rėdos (metų) rato dalis. Ir kaip ir visoje gamtoje, šiame laike taip pat egzistuoja daugybė stebinančių reiškinių,” – savo parodos prasmę atidarymo metu išaiškino pats skulptorius P. Šorys.
Atvykstančius parodos svečius autorius pasitiko su bičių vaško drožlių puokšte. Kiekvienam įteikė po stambią vaško nuopjovą, ragino šildyti ją delnuose ir stebėti atsirandančius formos ir kvapo kismo stebuklus. Savo kūrybos filosofiją autorius grindė tuo, kad žiemos laike yra tiek daug tamsos, kad kartais apima mitopoetinis jausmas, jog mes visi esame kalno viduje. “O paklausus savęs, koks tai galėtų būti kalnas, į galvą teateina vienintelis atsakymas – Ana Pilis. Šaknis „an-“ sutinkama ne tik primirštame, ištisus mitologinius pasaulius apibūdinančiame žodyje „Anapilis“ (dausos), bet ir dar vienoje tarmybėje – „Aniolas“ (angelas). Kaip matome, viena žodžio šaknis savyje talpina tiek angelą, tiek velnią, tiek ir mirusiųjų karalystę, tiek ir kitoniškumą, svetimumą. Toks reikšmių susimaišymas leidžia naujai pamatyti ikikrikščionišką santykį su mirtimi ir išėjusiųjų netektimi, ir aišku, naujai suvokti velnio vaidmenį pasaulyje – tokį, kokį matė ikikrikščioniškieji lietuviai, suprasti jo skirtumą nuo krikščionybės mokymuose aprašomos piktosios dvasios,” – savo skulptūrų prasmių gelmes atskleidė P. Šorys. Iš Utenos į įsigytą sodybą Anykščių rajone su žmona Kristina Anicca (ANI-cca)atsikraustęs architektas pastebėjo, kad aukštaičiai labai mėgsta žodį „anas“.
“Čia, Anykščiuose, nors ir ne taip dažnai kaip Utenoje, bet pasigirsta vietoje „jis“, „ji“, „šis“, „ši“, „tas“, „ta“ vartojami senieji „anas“ ir „ana“. Tai išties prablaško kasdienybėje – girdėti senoviškus žodžius, paspalvintą bendrinę kalbą. Tačiau ši paroda yra ne apie anykštėnų kalbinius įpročius. Visų pirma tai yra paroda apie pačią kalbą, kadangi Lietuvių kalbos žodyne tik trečioji žodžio „anas“ reikšmė yra „jis“. Tuo pačiu egzistuoja dar dvi šio žodžio reikšmės: labiau pažįstama „kitas, ne šitas“ reikšmė, o dar – man pačiam netikėtai – „nelabasis, velnias, kipšas“. Ir tokia vieno žodžio reikšmių visuma parodo ne tik lietuvių kalbos turtingumą, bet ir mitinio mąstymo esmę, kai keletą skirtingų reikšmių lyg konstruktoriaus kaladėles galime dėlioti į naują žodžio reikšminį tūrį – vienas žodis tampa ištisu pasakojimu, ir netgi keletas pasakojimų gali atgalios sutilpti į vieną žodį”, – parodos atidarymą reziumavo menininkas.
Autoriaus nuotr.
Kas su šio miesto kultūros komunikacija yra ne taip? Kai paskaičiau tokį įdomų parodos aprašymą, supratau, kad būtume nuėję į atidarymą. Tačiau žiniasklaidoje niekur nemačiau, kad būtų skelbta. Pažiūrėjau Anyksta. lt renginių juostelėje, kur skelbiamos visų svarbiausių rajono renginių afišos, tačiau taip pat informacijos apie šią parodą nėra.
Mieli menininkai ir parodų kuratoriai! Jeigu tiek daug savęs įdedate rengdami parodas, susitikimus, tai gal nepagailėkite kelių pinigėlių paskelbimui kur ir kada jie vyksta. Juk patys, turbūt, tai darote, kad jūsų darbus daugiau žmonių pamatytų. Ne visi turime tiek laiko, ne visi gyvename miesto centre, kad tyrinėtume pastatų duris ir skelbimų lentas.