Kunigas, disidentas Alfonsas Svarinskas, gyvenimą skyręs Dievui ir Tėvynei

Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas šioje parapijoje prisimenamas kaip laisvas žmogaus, dėl kito galėjęs atiduodanti paskutinius marškinius, drąsiai kovojęs už Lietuvos laisvę ir sakęs nuoširdžius pamokslus.
Šiemet, sausio 21-ąją, minėjome prelato, politinio kalinio, vyriausiojo Lietuvos kariuomenės kapeleono, pulkininko Alfonso Svarinsko 100-ąsias gimimo metines.

Ištremtas tris kartus

Monsinjoras kunigas A. Svarinskas jau mokydamasis gimnazijoje įsitraukė į pogrindinę veiklą. Studijuodamas seminarijoje, aprūpindavo partizanus medikamentais, spauda, dokumentais. Vengdamas suėmimo, įstojo į partizanų gretas.
Deja, buvo suimtas ir ištremtas į Užpoliarę. 1954 metų spalio 3 dieną kartu įkalintas Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas įšventino A. Svarinską į kunigus. Tai – vienintelis kunigas Lietuvoje, priėmęs šventimus lageryje.
1958 metais grįžo į Lietuvą, bet po dvejų metų vėl ištremtas už antisovietinės ir antimarksistinės literatūros laikymą.

Šį kartą šešeriems metams. Nei tardymai, nei kankinimai, nei ilgi lageryje praleisti metai nepalaužė kunigo A. Svarinsko. Antrą kartą grįžęs į Lietuvą, jis vėl pasinėrė į naują laisvės kovos etapą, kvietė tikinčiuosius ginti religinę laisvę ir savo politines teises. Už pogrindinę antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia, 1981 metais nuteistas ir ištremtas buvo trečią kartą.
JAV prezidentui Ronaldui Reiganui paprašius SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo, buvo paleistas. Bet su sąlyga, kad visam laikui paliks Sovietų Sąjungą. Kunigas A. Svarinskas išvyko į Vokietiją. Tuo laikotarpiu jis lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų. Net 11 kartų buvo susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Kunigavo Kavarske

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 metais kunigas A. Svarinskas grįžo į Tėvynę. Ėmė aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Dirbo kardinolo Vincento Sladkevičiaus sekretoriumi, buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo nariu. 1991–1995 metais buvo vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. 1997 metais paskirtas Kauno Įgulos bažnyčios rektoriumi, Prisikėlimo bažnyčios altarista.
1998–2000 metais kunigas A. Svarinskas gyveno Anykščių rajone ir buvo Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas. Sveikatai sušlubavus, paprašė vyskupo lengvesnės tarnybos. Iki gyvenimo pabaigos buvo Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas. 2014-aisiais kunigas A. Svarinskas palaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse partizanų kapavietėje–memoriale.

Visiems buvo dosnus

Monsinjoro kunigo A. Svarinsko 100-ųjų gimimo metinių proga, nutariau pasidomėti, ar Kavarskas jo nepamiršo?
Nueinu į biblioteką. Ne, ten jis nepamirštas! Bibliotekoje paruoštas kunigui A. Svarinskui skirtas stendas. Bibliotekininkė Vilma Kisieliūtė rodo knygas, išleistas A. Svarinsko rūpinimusi ir lėšomis. Tai Stasės Kisielienės „Kaip nepamiršti…“ ir kunigo prelato Stanislavo Kiškio „Iš Kavarsko praeities“.

Monsinjoras prenumeruodavo parapijos mokykloms ir bibliotekoms žurnalą „Artuma“, laikraštį „XXI amžius“, o vaikams – „Kregždutę“. Kavarsko bibliotekai padovanojo daug religinės, istorinės, grožinės ir vaikiškos literatūros.

Klebonaudamas Kavarsko bažnyčioje, globojo mokyklas, materialiai rėmė vargstančias šeimas, įrengė tikinčiųjų poreikiams koplyčią Žibučiuose, ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti bažnyčios aplinką. Rūpinosi kovotojų už laisvę atminimo pagerbimu ir įamžinimu Kavarsko parapijoje.
Visai atsitiktinai sutikti kavarskiečiai taip man kalbėjo apie kun. A. Svarinską: „Dėl kito žmogaus – paskutinius marškinius atiduos“, „Nesvarbu kokiai partijai priklausai, jei darbštus esi, tai ir pagirs, ir ranką paspaus“, „Neeilinis, visoj Lietuvoj žinomas žmogus, bet labai jautrus, sakydavo labai nuoširdžius pamokslus“, „Svarinskas niekada nesigirdavo“, „Labai teisingas, drąsiai kovojo už Lietuvos laisvę“, „Jame pamačiau laisvą, teisingą, drąsų žmogų, sakantį tai, ką mano. Jis man lyg žiburiukas tamsoje“, „Jo kišenės būdavo kiauros – kiek gaudavo, tiek išdalindavo“.

Ir iš tikro, nesilaikydavo pas A. Svarinską pinigai. Gavo kompensaciją už tremtį – pirko žemę. Ten kūrė parką žuvusiems partizanams atminti, sodino eglutes, pastatė kryžių. Jis ir jaunimą stengėsi auklėti katalikiška dvasia. „Mokytojas – pavyzdys moksleiviui“ – sakė monsinjoras (nepamirškit, tai buvo 2000-ieji). Todėl jis ragino eiti mokytojus į bažnyčią, rodyti teigiamą pavyzdį jaunimui. Pats organizuodavo mokytojams ekskursijas į Šiluvą ir kitas šventas vietas. Meistrui Algirdui Jurkėnui užsakė padaryti kryžius ir padovanojo juos mokyklai. Po vieną į kiekvieną klasę. Norėdamas labiau padėti žmonėms, už laidotuves neėmė nei kapeikos. „Iš svetimos nelaimės nenoriu praturtėti“, – kalbėdavo jis.

Norėjo pervadinti gatves

Daug dėmesio ir lėšų skyrė bažnyčios sutvarkymui. Apšildė tarpą tarp lubų ir stogo, pradėjo bažnyčios stogo remontą. Jo pradėtus darbus tęsia ir kiti, po jo atėję kunigai. Išreikalavo pinigų tilto, vedančio link bažnyčios, remontui. Kartu buvo išasfaltuota ir visa Šaltinio gatvė. Kun. A. Svarinskas buvo labai bendruomeniškas, norėjo visiems gero. Kviesdavosi į bažnyčią orkestrus, chorus, kurie po šv. Mišių surengdavo koncertus. Organizuodavo visuomenės ir kariuomenės dienas. Kariai koncertuodavo, mokyklos stadione visi bendraudavo, ragaudavo kareiviškos košės. Visko, ko griebdavosi, kun. A. Svarinskas stengdavosi padaryti iki galo.

Ne viską padarė, ką planavo. P. Cvirkos gatvė taip ir liko P. Cvirkos. O planavo pervadinti į Kovo 11–osios. Ir miesto centre neiškilo atminimo lenta su įvardintais laisvės kovų dalyviais. Matyt, Kavarsko žmonės dar bijojo didelių permainų. Didelis, aktyvaus žmogaus priešas, buvo išsikerojęs biurokratizmas. „Sveikata leistų, dar pakovočiau su komunistais Kavarske“, – pasakė išvažiuodamas monsinjoras A. Svarinskas. O jo nemeilę komunistams galima buvo pamatyti ant nugaros, nuo kankinimų išlikusių randų.
Alfonso Svarinsko kunigavimo Kavarske metu, Lietuvoje būdavau mažai. Bet kai grįždavau – skubėdavau į bažnyčią. Jis laikydavo šv. Mišias, o aš kitame bažnyčios gale ant „viškų“ giedodavau kartu su bažnyčios choru (vad. A. Spundzevičius). Porą kartų teko pabendrauti iš arčiau. Kartą – kai atėjo nusifotografuoti su choristais. Antrą – man fotografuojant papuoštą altorių. Priėjo, užkalbino, pakvietė į svečius.

Pirmą kartą pamačiau taip kukliai gyvenantį šventiką. Lova, kėdė, stalas, ant stalo knygos, ant sienos kryžius. Pasikalbėjome. Iš mūsų pokalbio supratau, kad prieš mane žmogus, kuriam nerūpi prikimšta piniginė, bet savo krūtinėje turi didelę ir tyrą širdį. Ir ta širdis – pilna meilės! Meilės Lietuvai, meilės Dievui, meilės Žmogui!