Ar dar gyva Debeikiuose vienybė?

Miestiečių šeimai keliantis gyventi į kaimą, jų galvoje tikriausiai gyva senojo Lietuvos kaimo vizija, kur vyravo bendrystė, kai kaimynai pažinojo vieni kitus, padėdavo talkose. Tačiau per paskutinius kelis dešimtmečius kaimo bendruomenė labai pasikeitė. Suirus kolūkiams, užsidarius gamykloms, o su jais atsiradus darbo trūkumui, kiekvienas kaimo ar nedidelio miestelio gyventojas sukosi kaip mokėjo. Trumpiau tariant, rūpinosi „savais“, pamiršdamas kitus.
Galima sakyti, nepriteklius žmones išskyrė, tačiau dabartinis priteklius skiria dar labiau. Tą supratau gyvendama Debeikių seniūnijoje.

Šiuo metu ši seniūnija susiduria su dviem pagrindinėmis problemomis: planuojamu Debeikių pradinės mokyklos ir darželio uždarymu bei gydytojo nebuvimu miestelio ambulatorijoje. Tad dabar bendrijoje yra tarsi dvi gyventojų stovyklos: ta, kuriai aktualios vaikų ugdymo problemos, ir ta, kuriai reikia gydytojo.
Debeikių ambulatorijos pastatas ir aplinka, kuri atrodo kaip buvęs parkas su takeliais ir tvenkiniu, mane sužavėjo nuo pirmų dienų apsilankius miestelyje. Šios vietos apleistumas žavėjo savo paslaptimi, o galvoje sukosi mintis, kad jai tereikia darbštaus šeimininko rankų. Sutvarkius aplinką, pasodinus gėlių, pastačius kelis suoliukus, būtų nuostabi vieta pasėdėti, pasišnekučiuoti miestelio gyventojams ir šios ambulatorijos pastato gale įsikūrusio Debeikių savarankiško gyvenimo namų gyventojams.
Bevaikščiodama po teritoriją ir spoksodama į apleistos buvusios vaistinės langus, visai netikėtai sutikau Debeikių ambulatorijoje dirbančią slaugytoją Virginiją Vaitkūnienę, tad gavau progą užsukti į pastato vidų. O viduje tarsi sustojęs laikas: kabinetai, įranga – viskas laukia pacientų.

Buvusioje vaistinėje stovi tuščios vitrinos, didelis dulkių sluoksnis byloja, kad čia seniai niekas nesilankė. Vaistinė uždaryta, nes „neapsimoka“. Tai labai keista, nes Debeikių seniūnijoje yra daugiau nei tūkstantis gyventojų, kurių didžiąją dalį sudaro vyresnio amžiaus žmonės, o jie dažnai perka vaistų. Šiuo metu šioje ambulatorijoje yra maždaug penkių šimtų pacientų kortelės.

Pasak Virginijos, iki gydytojo nedarbingumo buvo apie šešis šimtus. Dėl to, kad ilgai nebuvo gydytojo, iš Debeikių ambulatorijos išėjo maždaug šimtas pacientų. Tą dieną, kai kalbėjome, ji sakė, kad taip pat išveš dar vieno buvusio ambulatorijos paciento kortelę, kuris persirašė į gydymo įstaigą Anykščių mieste. Kol gydytojo miestelyje nėra, jį pavaduoja gydytoja Viktorija Žiogė, dirbanti Anykščių rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centre (toliau – PSPC), tad valdžios akimis pacientai nėra palikti likimo valiai. Tačiau debeikiečiams tai nepatogumas, nes ne visi gyventojai vairuoja ir turi automobilius, tad yra priklausomi nuo viešojo transporto.
Valdžios sprendimu, mokslo metų laiku iš Debeikių į Anykščius autobusas važiuoja penkis kartus. Rodos, nemažai, tačiau čia jau reikia taikytis prie grafiko tiek gydytojams, tiek pacientams. Pačiai teko sulaukti gydymo įstaigos darbuotojos skambučio su prašymu pakeisti vizito laiką, nes yra paciantų, priklausomų nuo autobuso grafiko. Pasak V. Vaitkūnienės, daug Debeikių ambulatorijos pacientų yra iš Aknystų socialinės globos namų.

„Aknystos yra netoli nuo Debeikių ir šiems pacientams gydytis miestelio ambulatorijoje buvo daug ramiau, nes neretai jie turi įvairiausių sutrikimų, būna nekantrūs, garsiai šaukia, tuo tarpu Anykščių miesto poliklinikoje jie sulaukia nepageidaujamo kitų pacientų dėmesio“, – patirtimi dalijosi Debeikių ambulatorijos slaugytoja.
Virginija pasakojo, kad iki rugpjūčio mėnesio galo Debeikių ambulatorijoje dirbęs gydytojas Raimondas Ramonas vidutiniškai turėdavo po 9 pacientus per dieną, dirbdamas pusę etato. Pasak slaugytojos, šis gydytojas jau amžiuje ir kai baigsis jo nedarbingumas, bus matyt, ar R. Ramonas sugrįš dirbti į ambulatoriją, ar bus paskirtas naujas gydytojas. Vienu ar kitu atveju, jos nuomone, Debeikių miestelyje būtinai reikia šeimos gydytojo. Dabar ambulatorijoje dirba tik dantų gydytojas, bet vos du kartus per mėnesį.

Pasak Virginijos, šis nedidelis miestelis kaip ir kiti susiduria su ta pačia problema – specialistų trūkumu.
„Anksčiau, tarybiniais laikais, gaudavai paskyrimą ir važiuodavai kur nurodydavo, o dabar jauni gydytojai į kaimą dirbti nevažiuoja, o seni nebeturi jėgų“, – sako slaugytoja, tačiau teigė tikinti Anykščių PSPC direktoriaus Kęstučio Jacunsko pažadu, kad gydytojas Debeikių ambulatorijoje bus.

Kol miestelio ambulatorijoje nėra gydytojo, joje dirbanti slaugytoja V. Vaitkūnienė lanko pacientus namuose bei kelis kartus per savaitę važiuoja dirbti į Anykščių PSPC.
Lankant pacientus, moteriai tenka išgirsti ir miestelio gyventojų nuomones apie aktualias Debeikių problemas. Štai vienas aplankytas pacientas esą V. Vaitkūnienei pasakęs, kad „kodėl aš turėčiau pasirašyti už bendruomenės salių (mokyklos pastate) išsaugojimą, jei man reikia gydytojo…“ Labai tikiu, kad taip manančių yra ir daugiau.
Ką galiu pasakyti? Kai Debeikiuose nebeliko nei vieno autobuso, važiuojančio į Uteną, aktyvios miestelio damos savo iniciatyva nuvyko pas Anykščių rajono merą Kęstutį Tubį ir išdėstė savo reikalavimą turėti bent vieną autobuso reisą į Uteną per savaitę. Ir tas autobusas yra – kiekvieną šeštadienio rytą, nors ir nedidelė saujelė debeikiečių, važiuoja į Uteną bet kokiu oru, visais sezonais. Kelionė pirmyn ir atgal kainuoja 2 eurus. Tai puikus pavyzdys, kaip vieninga ir iniciatyvi bendruomenė gali pasiekti savo tikslų.