Andrioniškio meteorito diena

Vasario 7 dieną Andrioniškio bibliotekoje dar kartą atšvęsta jau tradicine tampanti Meteorito diena, skirta netoli Andrioniškio 1929 metais vasario 9-ąją nukritusiam meteoritui.
Į šventę susirinko beveik keturios dešimtys vietinių ir apylinkių gyventojų, buvo ragauta išskirtinė „Meteorito sriuba“, o pavėlavusiems bičiuliams sutrumpintą programą teko pakartoti dar kartą.

Meteorito naujienos

Popietę atvėrė ir keletą žodžių tarė Andrioniškio bibliotekininkė Lina Vaišnytė, buvo trumpai aptarta prof. K. Sleževičiaus, prof. M. Kaveckio ir doc. B. Kodačio parašyta ir dar 1930 metais išleista knyga „Meteoritas, kritęs Lietuvoje 1929 metų vasario mėnesio 9 dieną“. Ten rašoma, kaip pastebėjus ženklų apie krituolius iš dangaus, tik vasaros pradžioje pavyko nustatyti kritavietę – Padvarninkų sodžių netoli Andrioniškio, kurio lankose šienaujantys ūkininkai surado kelis keistus akmenis. Atvykę mokslininkai surinko vienuolika gabalų, kurie pasirodė dangaus svečiai ir svėrė beveik pusketvirto kilogramo. Tyrinėtojai kartu su talkininkais dar išžvalgė trijų kvadratinių kilometrų teritoriją, tačiau daugiau meteoritų nebesurado. Pažymėta, kad ieškotojams ypač daug pagelbėjo ūkininkas Juozas Dilys.

Pernai vasarą Andrioniškio krašte surengtos ekspedicijos metu taip ir nepavyko surasti nei vieno meteorito gabalėlio. Nors po pirmosios Meteorito šventės dar prieš metus sužinoję, kad meteorito gabalas gali gulėti akmenų krūsnyse, gali būti įguldytas į akmenų krūvą dūminės pirties krosnyje, jo ieškojo nemažai apylinkės gyventojų.

Šilta žiema ir spalvoti paveikslėliai

Renginyje pažymėjau, kad kai krito meteoritas, buvo labai šalta ir giedra, dangus žvaigždėtas, tarsi dundėjo griaustinis, o pasak mačiusių, mėnulio formos krituolis, artėdamas prie žemės į mažų kibirkščiuojančių žvaigždelių spiečių suskilo. Lygiai prieš šimtą metų – 1925 metų vasaryje – oras toks pat, kaip ir šiemet buvęs. Kaip rašoma Troškūnų klebono Antano Pauliuko dienoraščiuose, šiomis dienomis lijęs lietus, sniego nebuvę, o klebonijos raštinėje virš rašomojo stalo praskriejęs kopūstinis drugys, kuris paprastai atsiranda tik gegužyje.

Kazimieras Paškevičius savo užrašuose fiksavo dar šiltesnę žiemą buvus, mat kai kas vasario pradžioje žemę arė, o arklius uodai ir musės puolė. Šiluose skruzdės ropinėjo, danguje vyturiai čiulbėjo. Tad jokio čia klimato atšilimo. Gal ir teisus prezidentas Donaldas Trumpas?
Kartu trumpai aptarėme ir tą vakarą atvertos piešinių parodos „Spalvoti paveikslėliai“ istorinį kodą. Tai vis Šventosios pakrančių kaimų vaizdai: Nepriklausomybės paminklas Žaliojoje, Apaliūtės gryčia, Liudviko trobelė, istorinis grietinės nugriebimo punkto Butėnuose namelis, alsią vasaros naktį stuobrio viršūnėje miegantis gandras, ties Andrioniškiu upėje nardantys žiobriai. Kiekviename jų užkoduota slypi nuostabi istorija ar visas veik stebuklingų istorijų rinkinys.

Svajonių Lietuvos ženklai

Serijos „Spingsulės knygynėlis“ knygelė „Svajonių Lietuvos ženklai“ išleista 2018 metais Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga. Joje kaip ryškus 1918–1940 metų ženklas yra pateikta ir Andrioniškio bažnyčia, nors miestelyje yra ir daugiau to šviesiojo laikotarpio ženklų. Tai akmeninis arkinis tiltelis per Griežos upelį iš 1929 metų – tų pačių, kai krito meteoritas. Gal pavadinkim Meteorito tiltu ir paskubėkime jį įtraukti į ypač saugomų kultūros paminklų registrą. Juk to nepadarius, jau pora Andrioniškio senosios istorijos objektų pražuvo – XIX amžiaus senojo valsčiaus rūmas paslaptingai sudegė, o 1910 metais statytą mokyklos didžiulį rūmą nupirko ir sugriovė viena versli menininkė. Didi netektis – juk kiek žmonių čia mokslo šviesą pažino, kaip svarbus krašto istorijai šis namas buvo, ir kaip miestelio urbanistinį planą jis lėmė.

Plačiau aptartos dvi senos fotografijos. Pirmojoje – Andrioniškio bažnyčios altoriaus kertinio akmens pašventinimo 1933 metais rugpjūčio 7 dieną – šv. Baltramiejaus atlaidų šventėje dalyviai: bažnyčios fundatorius inžinierius Pranas Markūnas, klebonas Matas Šermukšnis, statybose ypač pasižymėjęs Klemensas Zlatkus, barzdoti rusai – meistrai akmentašiai nuo Zarasų, vargonininkas Aleksandras Papučka, aplinkinių parapijų klebonai, iš kurių pranciškono abitu ir rūsčiau mąsliu veidu išsiskiria Troškūnų klebonas Antanas Butkevičius. Antrojoje nuotraukoje – maždaug 1939 metais šalia akmeninės bažnyčios sienos nusifotografavę kartu su klebonu veiklieji parapijos vyrai, tarp kurių ir pašto viršininkas Vladas Kiaulevičius, ir Juozas Kaušpėdas, po daugelio metų grupę „Antis“ įkūrusio Algirdo Kaušpėdo senelis.
Daug smagių prisiminimų pažėrė susirinkusieji – kiek daug neužrašytos istorijos žmonės atmintyje saugo. Programą labai paįvairino nuotaikingai gitara grojęs ir dainavęs bardas Algimantas Baronas iš Svėdasų. Pirmą kartą visuomenei buvo pristatytas ką tik išleistas jo autorinių dainų albumas „Tekančios upės“.

Pavėlavusių desantas

Suklaidintas penkių kairiojo Šventosios kranto pakrančių, Mickūnų apylinkių gyventojų desantas pirmiausia nukeliavo į Troškūnus, o iki Andrioniškio atkako ir į biblioteką įžengė jau baigiant ragauti „Meteorito sriubą“ ir besiskirstant. Didžios pagarbos romantikams sugautas, dar kartą „atkaliau“, nors šiek tiek sutrumpintą, bet gal net tobuliau, savo programą. Puikūs žmonės, tad labai naudingas ir reikalingas pakartojimas, kaip ir pasvarstymai – meteorito kritimo šimtmečio proga tikrai surengsime nematytą paslaptingojo kosmoso festivalį.