Buvęs „Sodros“ Anykščių padalinio vadovas Juozas Ratautas mano, kad už papildomą (savanorišką) sveikatos draudimą reikėtų susimokėti asmeninėmis, o ne savivaldybės biudžeto lėšomis.
Keistas tas mūsų ėjimas į kurortą. Patys įvairiausi klausimai kyla anykštėnams, į kuriuos neatsako nei valdžios žmonės, nei interaktyvios miesto lentos, nei ribotą galimybę kalbėti turintys savivaldybės tarnautojai. Vadovai lyg ir gėdijasi, lyg ir patys netiki, lyg ir bijo kalbėti. Susitikimų su gyventojais metu ši tema neliečiama, o apie vienos ar kitos respublikinės žinybos atstovų apsilankymą informacija gyventojus pasiekia tik kaip faktas, o ne turinys. Tad jeigu kas vyksta, tai už uždarų durų. Nežinome, kaip vyksta pasiruošimas, kokie namų darbai atliekami ar kokios priemonės ir kokiais etapais numatytos atlikti, ruošiantis kurortui.
Valdžia ieško būdų, kaip išvengti ar sušvelninti reikalavimus, kuriuos numato šalies teisės aktai. Savivaldybė skelbia, kad būtinojo reikalavimo miestui, pretenduojančiam tapti kurortu, pastatyti aplinkkelio nereikės. Neva rastas dalies asfalto, dalies žvyrkelio ir dalies tako maršrutas, kuriuo automobiliu ar dviračiu gali pravažiuoti aplenkiant miestą. Turėti daugiau sanatorijų irgi, matyt, nebūtina, jų trūkumą gali kompensuoti masažo salonais, o prie trūkstamo miško galima pripliusuoti krūmynų plotus.
Tik kuo suinteresuosi būsimą poilsiautoją – esminis klausimas? Kodėl jis turi rinktis Anykščius, o ne Palangą ar Druskininkus? Ar laimės mūsų miestas konkurencinėje kovoje su šiais ar užsienio kurortais? Turistas – viena kategorija, o kurortininkas – visai kita. Jam reikia ne tik poilsio ir pramogų, bet patrauklaus miesto, įvairių paslaugų, švarios gamtos. Tad ir aplinkkelis reikalingas, ir sanatorijų, ir neužterštos aplinkos reikia. Patrauklaus miesto įvaizdžio – taipogi. Ir ne maldauti šalies institucijas sumažinti būtinuosius reikalavimus, o atvirkščiai – didinti juos, plečiant infrastruktūrą, tvarkant miestą, motyvuojant gyventojus tvarkytis.
Tarybos nariui Kęstučiui Indriūnui pasidalinus socialiniame tinkle nuotrauka, kurioje miesto teritorijoje matyti padangų ir kitokio šlamšto krūva, kilo pasipiktinimas. Kaip jis galėjo „pametėti“ tokią kurorto statuso siekiančio miesto antireklamą. Galėjo imti ir pats sutvarkyti. O įmonės, kuri ruošia statybos aikštelę prekybcentriui, atstovas nuoširdžiai stebėjosi, kad toks šiukšlynas, kurį jam reikėjo iškuopti, ilgus metus radosi visai šalia miesto centro.
Tik pažiūrėkim, kiek laiko, darbo ir lėšų teks skirti kiauroms gatvėms, iškrypusiems šaligatviams, miesto aikštei, paminklų teritorijoms sutvarkyti. Nemačiau savivaldybės stalčiuose gulinčio priemonių plano (tikiuosi, toks yra), tačiau ir valdžios dėmesio ir finansinių resursų prireiks nepalyginamai daugiau. Jau esu rašęs, kad vien miesto paruošimui būtina planuoti ne mažiau dešimties milijonų. Juos įsavinus per, sakykim, penkerius metus, miesto vaizdas kardinaliai pasikeistų ir taptų panašus į kurortinį.
Taip atrodo, kad valdžia, įsijungusi autopilotą, daug nepergyvena – labiau stebi nei veikia. Iš lėto, nesinervuodama kažką daro, kažko laukia, kažko tikisi… O kodėl neišėmus iš stalčiaus ir nepaskelbus siekiamus tikslus, priemones jų įgyvendinimui ir laukiamus rezultatus? Suraskim tinkamą šūkį, pavyzdžiui: „Darom kurortą“ , sutelkime gyventojų, įmonių pastangas ir biudžeto resursus šiam tikslui siekti. Mobilizuokime ir paskatinkime miesto gyventojus tvarkyti namus ir aplinką, įmones – savo teritorijas. Visi finansiniai ir žmogiškieji resursai turi būti nukreipti vieninteliam tikslui – miesto sutvarkymui. Nepakanka išasfaltuoti šimto metrų kokios nors gatvės ar perkloti kampą šaligatvio.
Savivaldybė turi atsiriboti nuo nebūtinųjų išlaidų, perteklinių etatų, pramoginių kelionių. Jokių kvepalų, jokių bezdalų, nutraukti visus feikinius projektus. Ir šventę galime pravesti patys, ir eglutę papuošime be brangaus rangovo. O meras, priėmęs svečią, pavaišins apmokėjęs savo banko kortele. Visi resursai miestui! Tik tuomet vicemerui nereikės sugalvoti paketų ar tamponų, kurių pagalba ir valdiškais pinigais „primonytų“ poilsiautoją. Tik tuomet matysime tikrą ryžtą, orientuotą į konkretų tikslą, visų čia gyvenančių žmonių nesuvaidintą norą. Tik tuomet vyks kažkas tikro miestui ir žmonėms. Tas dešimtmečiais besitęsiantis merų paraudojimas ant vis kito ministro peties ir laukimas šį tą darant ar nieko neveikiant, baigia „užknisti“.
Ir dar viena (ne)smulkmena, kuri glaudžiai siejasi su šia tema. Savivaldybė turi suvaldyti vis gilėjantį anykštėnų bendruomenės susiskaldymą, kuris pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis. Kažkas negerai. Jos pareiga vienyti žmones bendrų tikslų siekiui. Pati turi veikti neerzindama gyventojų blogais sprendimais, bendruosius resursus naudodama veiklos efektyvumui didinti, o ne savęs aptarnavimui, pirkimams, nesusijusiems su gyventojų interesais ar veiklos gerinimu.
Reikia pagirti merą, kad jis sugebėjo brangiai kainuojantį vaikų darželio projektą realizuoti žymiai pigiau, sutaupydamas milijoną ar tris mokesčių mokėtojų pinigų. Vis tik svarbiau, kur tie sutaupyti milijonai bus panaudoti: rimtiems dalykams ar išmėtyti bet kur. Poreikis didelis.
