Vienišų žmonių amžinas poilsis – prie kapinių tvoros

Kai kurios laidotuvės būna prašmatnios. Kai kurios – ypatingai skaudžios. Būna kuklios laidotuvės ir tokios, kuriose liūdesio gal ne tiek ir daug. Ir būna tokios, kuriose nebūna nieko – tik duobkasys ir darbuotojas…
AF kalbėjosi su apskrities laidotuvių namų, seniūnijų darbuotojais, su kunigu – kaip šie, artimųjų neturintys ar palikti žmonės yra laidojami, kas rūpinasi jų amžinojo poilsio vieta, ar uždega kas žvakelę, pastato jiems paminklą.

Anykščiuose vienišųjų laidotuvės – komunalininkų rūpestis

UAB Anykščių komunalinis ūkis laidojimo namų vedėja Jolita Šimonė pasakojo, kad vienišų žmonių laidojimu Anykščių rajone rūpinasi šių namų darbuotojai. Tokių, beveik visuomet – benamių, palaidojama nedaug, vos keletas per metus, o kartais – ir nė vieno.
„Per metus daugiau dešimt nėra. Būna trys, du, penki, kažkuriais metais nė vieno nelaidojome. Jei miręs žmogus iš kaimo, skambiname į seniūniją, prašome seniūno įgaliojimo persivežti į Anykščius. Prieš tai stengiamės apie žmogų kuo daugiau sužinoti – gal jis kaime turėjo artimųjų, kad galėtume palaidoti prie jų. Dažniausiai yra taip, kad nieko neturi, tai vežame jį čia, į naujas Anykščių kapines. Būna taip, kad artimieji yra, bet žmogaus laidoti nenori – jie gyvenę tokį gyvenimo būdą, kad net ir vaikai, broliai, sesės atsisako. Paskutinį tokį laidojome Troškūnuose – prašėme, kad mums bent leistų palaidoti jį prie tėvų, nes artimieji patys jo laidoti nesutiko“, – kalbėjo J. Šimonė.

Laidojami šie žmonės irgi ne prie visų kitų – jiems yra atskira vieta naujosiose Anykščių kapinėse. Palaidoję vienišą asmenį, komunalinio ūkio darbuotojai pastato kryžių, uždega žvakę.
„Visada per tokias laidotuves uždegame žvakutę, kartais užsakome gėlytę – dirbtinę, kad ilgiau stovėtų. Padarome iš žvakių kryžiuką, kaip visiems. Kartais mūsų vyrai priskina vietoje gėlių ar eglišakių padėlioja. O paskui pievutę pjauname ir viskas. Kunigo tokiose laidotuvėse niekada nebūna. Mes jo nekviečiame, bet ir nemanau, kad eitų. O antra vertus, mes nežinome, koks tas žmogus buvo – gal netikintis. Mes į to žmogaus gyvenimą neįlįsime, kas ten žino, kodėl jis taip gyveno, gal tam yra priežasčių. Nereikia smerkti“, – apie vienišo žmogaus laidotuves pasakojo UAB Anykščių komunalinis ūkis laidojimo namų vedėja bei apgailestavo, kad niekas nesirūpina nei tokių žmonių laidotuvėmis, nei jų kapų priežiūra.

„Mūsų žmonės aukojasi – juk mirusįjį reikia sutvarkyti, aprengti, vežame jį už dyką… Didelė bėda, kad mūsų vietinė valdžia neprisideda. Tik vieną žmogų belaidojant, Anykščių seniūnas paklausė, kiek mums trūksta ir primokėjo.
Visa tai darome iš valstybinės 440 eurų pašalpos. Kitus, kad ir mažą pensiją gaunančius, pridėjus ją prie tų 440-ies eurų, dar galima normaliai palaidoti, bet tik iš pašalpos – neįmanoma. Vien duobės iškasimas kainuoja 260 eurų, žmogaus atvežimas, karstas, drabužiai… Tuomet einame į baisų „minusą“. Pats pigiausias laidotuvių variantas – apie 800 eurų. Galėtų prisidėti savivaldybė, seniūnijos. Kai kuriose savivaldybėse, kiek žinau, tokiems žmonėms laidoti skiriami pinigai. Mums reikėtų apie 500 eurų papildomai ir manau, kad tai padaryti įmanoma.
Niekas ir kapais nesirūpina, nors prašome. Ar sunku su paminklininkais susitarti, kad iš kokių atliekų bent mažučius paminkliukus pastatytų… Kryžiai pūva, o mes vis rašome ant popieriaus mirusiųjų vardus… Neseniai padarėme lentutes, bet ir jos pūva, reikia vis atnaujinti, perrašinėti. Niekam absoliučiai tai neįdomu, tie žmonės neįdomūs“, – apgailestavo J. Šimonė.
Laidotuvių namų vedėja papasakojo ir vieną į atmintį įsirėžusį atvejį, kuomet benamis buvo palaidotas itin prabangiai: ąžuoliniame karste, su pačiu brangiausiu kostiumu. Taip atsitiko, nes žmogus gavo didelę pensiją, o jam mirus, buvo gautos dvi: „Mes tuos pinigus turime išnaudoti iki cento.“

Vienišųjų erdvėje – vienintelis paminklas

J. Šimonė sakė, kad Anykščių rajone palaidoti asmenys – visi identifikuoti, nėra atsitikę taip, jog žmogus būtų nežinomas.
„Kažkas vis viena jį pažįsta, pasako vardą, pavardę, o jei slaugoje guli, juo labiau. Būna, prašome policijos pagalbos, kad paieškotų vaikų, kitų artimųjų.
Šiais metais atsirado vieno vyro, kurį palaidojome 2014 metais, sūnus. Jis pasakojo, kad tėvo niekada gyvenime nėra matęs, net nežino, kaip jis atrodo. Bet atvežė paminklą – sakė, kad tiesiog kilo noras tėvui paminklą pastatyti. Stovi dabar toje vietoje vienintelis paminklas. Yra vienas ar du kapeliai, kurie lankomi, turbūt draugai ateina. Buvo ir atvejis, kad tokio benamio draugas, kiek galėjo, prisidėjo prie laidotuvių“, – pasakojo pašnekovė.

Vieni skaičiuoja centus, kiti ieško prabangos

AF teiravosi J. Šimonės, ar kažkokia pagalba suteikiama neturintiems artimųjų dviem senyvo amžiaus žmonėms, vienam iš jų mirus. Gal laidojimo namai suteikia paramą ir jiems?
„Senukai dažniausiai pinigų būna pasitaupę, laidotuvėms užtenka. Dažniau jų neturi tokio amžiaus žmonės kaip aš, ir dažniausiai jie – iš kaimo. Būna, kad atvažiuoja žmogus ir matai, kad reikės suktis kaip gali, kad būtų pigiau. Iš tiesų, žmonės labai neturi pinigų, ypač kaimuose. Tuomet renkasi viską, kas pigiausia, kai ko atsisako, drabužius savo atsineša, nedaro gedulingų pietų, – kaip žmonės bando sutaupyti, pasakojo J. Šimonė. – Būna, kad žmonės tiesiog nori būti palaidoti su savo drabužiais, tai tenka visokių prisižiūrėti. Vieną suknelę ištraukėme susilamdžiusią kaip armoniką, dar plisuotą. Teko lyginti. Būna, ir su kandžių skylutėmis drabužius gauname, tuomet rodome žmonėms, klausiame, ar tikrai toks drabužis tinka. O būna visaip. Jei jiems tinka, tai ir rengiame. Teko ir „plėmuotą“ drabužį rengti, kažkaip pridengėme tą dėmę. Įdomiausia tai, kad dažniausiai tokių žmonių artimieji – tikrai ne skurstantys. Toks, matyt, žmonių būdas. Savais drabužiais žmogų rengti ir pati kartais patariu – jei vyras turi gražų, tvarkingą kostiumą, kam pirkti. Ir pati tėtį laidojau su savu kostiumu – taip ir matau, kaip šventėje buvo, su juo vaikščiojo.“
Perkalbėti artimųjų J. Šimonė teigė nebandanti – laidojimo namų darbuotojai vykdo žmonių norus ir gali nebent patarti.
„Jei žmogui patinka tokia suknelė – prašau. Karstą irgi renkasi įvairiai, nes jų kainos skiriasi. Vieni iš karto pasako, kad reikia pigiausio, nes kam kišti po žemėmis pinigus, kiti pigiausią ima, nes iš tiesų neturi pinigų. Būna ir taip, kad žmonės, nors ir neturi daug pinigų, sako, kad artimasis užsitarnavo, užsidirbo, negi gaila, ir paima patį brangiausią karstą. „Tegu turi“, – sako. O dar yra ir tokių atvejų, kad sulaukiame pastabų: „O pas jus tik tokios kainos?“ Tokiems žmonėms svarbiausia – sumokėti daug, jie vyksta į kitą miestą ir perka tokį patį ąžuolinį karstą už tūkstantį eurų, kuris pas mus kainuoja 500. Dar kitiems nei kaina, nei iš ko karstas padarytas, visai nesvarbu, jie žiūri, ar karstas jiems gražus. Čia patarimų neduosi. O karstai pas mus kainuoja nuo 200 iki 520 eurų. Urnų kainos mažesnės, bet urnoje laidoti yra brangiau – kainuoja palaikų nuvežimas, parvežimas, kremavimo paslaugos“, – pasakojo J. Šimonė ir pridūrė, kad šiame darbe sunkiausia ne vienišus asmenis laidoti, o sugerti artimųjų skausmą…
„Žmonės ateina ne tik karsto, jie išsišneka, kaip jiems buvo sunku, kaip ligonį slaugė – jie tą pasakoja iki smulkmenų… Šneki, supranti, gaili, bet kiekvieną kartą tenka sugerti tą negatyvą. Suprantame, kai kuriems ir palengvėja, kai sunkus ligonis išeina. Išklausome. Būna ir labai piktų žmonių, po to ateina, atsiprašo. Kiekvieno reakcija – kitokia. Reikia labai atsargiai bendrauti, pasiūlyti. O būna ir tokių, kurie juokauja, gerai nusiteikę, atrodytų, kad vestuves ruošiame. Būna, kad ir apkabini, ir paglostai, ir pasijuoki drauge“, – apie darbą Anykščių laidojimo namuose pasakojo jų vedėja.

Laidoja už valstybės ir savivaldybės lėšas

Utenos miesto seniūnė Edita Urbonienė AF sakė, kad 2023–2024 metais Utenos miesto naujosiose kapinėse palaidota 15 vienišų asmenų: pernai šeši, šiemet – devyni.
„Mirusieji, už kurių kapaviečių priežiūrą atsakingi Utenos socialinės globos namai, laidojami Utenos socialinės globos namų prižiūrimame kvartale, o mirusieji, už kurių kapaviečių priežiūrą atsakinga Utenos miesto seniūnija, nuo šių metų pradžios laidojami tam skirtame šių kapinių kvartale. Jis ir numatytas laidoti vienišus žmones pagal Utenos miesto naujųjų kapinių įrengimo techninį projektą“, – sakė E. Urbonienė bei pridūrė, kad iki šiol vieniši žmonės, kad būtų lengviau prižiūrėti jų kapavietes, buvo laidojami kvartalų pakraščiuose.

Kapavietės Utenos miesto naujosiose kapinėse, pasak seniūnės, skiriamos neatlygintinai, o vienišas asmuo Utenos rajone, skirtingai nei Anykščių, laidojamas iš minėtosios 440 eurų valstybės skiriamos laidojimo pašalpos ir iš 605 eurų Utenos rajono savivaldybės biudžete numatytų lėšų teikti laidojimo paslaugas. Iš viso čia vienišam žmogui laidoti skiriama 1 045 eurų suma, kurios, pasak E. Urbonienės, užtenka. Utenos rajono savivaldybės administracija sudaro sutartį su laidojimo namais, kurie vienišą žmogų ir palaidoja.

„Pinigų suma numatyta karstui, rūbams, įkapėms, paėmimui, ekspertizei – neretai tenka velionį parsivežti iš Vilniaus. Taip pat į sumą įeina palaikų nuvežimas į kapines, duobės iškasimas, kryžiaus pastatymas, lentelė su mirusiojo vardu ir pavarde.
Sutartį su laidojimo namais sudarome dviem metams – kas laimi, tas ir suteikia paslaugą. Paprastai aš, kaip seniūnė, šiame procese dalyvauju, nes mane įgalioja meras, esu už viską atsakinga. Pasižiūriu, kad žmogus būtų tvarkingai aprengtas, kad viskas būtų padaryta taip, kaip numatyta sutartyje“, – sakė E. Urbonienė.
Utenos miesto seniūnė sakė, kad laidojami vieniši žmonės dažniausiai būna gyvenę netinkamą gyvenimą, todėl artimieji jų ir atsisako.
„Būna, kad draugai nuperka krepšelį, žvakių. Neseniai laidojome tokį žmogų, buvo atėję keturi draugai. Dar parvežiau juos namo su valdiška mašina… O kad prisidėtų prie laidotuvių, – tokių neatsiranda. Buvo neseniai, kad dukra atsisakė laidoti, įvardydama, kad jos mama neaugino. Tuomet ir laidojame iš savivaldybės lėšų“, – kalbėjo E. Urbonienė.

Utenos rajono savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotoja Rima Lukoševičienė pridūrė, kad kaimuose dažniau būna taip, kad bendruomenės žino, kur to žmogaus artimieji palaidoti, tad dažnai tokie asmenys būna palaidoti ne atskirai, o prie giminaičio.
„Įvairios situacijos: priklauso, kur žmogus gyvena, kaip gyvena, ar turėjo kaimynų – būna taip, kad ir jie pasirūpina laidotuvėmis, ne seniūnija.
Dažnai policijos pareigūnai aiškinasi, kokių giminaičių, ryšių velionis turi. Jei nepavyksta rasti, laidojame mes. Yra patvirtintos tvarkos, viskas vyksta sklandžiai. Juolab, tokių žmonių nėra daug.

Visai benamių mums laidoti tenka mažai. Jais rūpinasi „Angelų pieva“ – ši įstaiga juos ir laidoja. Dažniausiai tai būna žmogus, gyvenęs netinkamai, kuris neturi artimų žmonių, jų ryšys nutrūkęs. Jie dažniausiai turi kur gyventi, o gatvėje gyvenančių pas mus – vienetai“, – pasakojo R. Lukoševičienė.
Pasiteiravus, ar tokiose laidotuvėse dalyvauja kunigas, R. Lukoševičienė sakė, jog į paskutinę kelionę likimo nuskriaustus žmones lydi seniūnė, laidojimo namų darbuotojai.

„Kaime galbūt ir kitaip, galbūt tokiu atveju prisideda ir bažnyčia. Žiūrint, kaip žmogus gyveno. Bažnyčia figūruoja, kai žmogus joje lankosi, yra tikintis. O mes neturime informacijos apie jo tikėjimą…“ – sakė Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotoja R. Lukoševičienė.

Laidoja ir benamius

Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas, dekanas Vydas Juškėnas AF sakė, jog jam yra tekę laidoti kelis tokius likimo nuskriaustus žmones. To daryti kunigas niekada neatsisako.
„Keletą kartų tokiose laidotuvėse, kai žmogus iškeliauja ir neturi artimųjų, kai jį laidoja valstybė, teko dalyvauti. Didelės patirties neturiu, bet buvo, kad pranešė seniūnija, laidojimo namai, kad toks žmogus iškeliavo, o kartą pats žinojau, nuėjau. Žinoma, palaidoja ir be kunigo, bet tokiais atvejais niekada neatsakau, palaidojimas – tikrai ne už pinigus ar auką, o pagal galimybes. Svarbiausia yra žmogus, jo išlydėjimas su katalikiškomis apeigomis“, – sakė kun. dek. V. Juškėnas.
Kaip, kunigo akimis, atrodo tokios laidotuvės?

„Būna liūdna, tas žmogus greičiausiai ir šeimą turėjo, artimuosius, bet gyvenimas galbūt taip susiklostė, kad šiandien tenka laidoti vieną… Pamatai, koks žmogus yra trapus ir kad ne viskas susideda į turtus, – kalbėjo kun. dek. V. Juškėnas. – Negali teisti nei artimųjų, jei nebendravo su žmogumi, nei to mirusiojo. Galbūt mirusysis gailėjosi, bet niekas to gailesčio negirdėjo. Galbūt artimieji norėjo prie jo prieiti, bet mirusiajam to nereikėjo. Kiekvienas gyvenimas, kiekvienas laidojimas – sava istorija.“
Pasiteiravus, ar nėra svarbu, kad galbūt mirusysis nė nelankė bažnyčios, Zarasų parapijos klebonas sakė:
„Negali žinoti, ar žmogus tikėjo, ar netikėjo. Galbūt jis prieš pat mirtį Dievą atrado. Tenka lankytis slaugos ligoninėje, būna, kad žmogus visą gyvenimą netikėjo, bet paskutinį Sakramentą priima ir gailisi dėl viso gyvenimo. Galbūt ir tas žmogus, kuris numirė kažkur vienas, gailėjosi, buvo nuoširdus…“

Palaidoti ateina kaimo žmonės

Molėtų rajono Alantos seniūnijos seniūnė Dalia Žygelienė sakė, jog miestelio seniūne dirba metus laiko, dėl to pačiai su vienišo asmens laidotuvėmis susidurti neteko.
„Vienišus žmones laidoti priklauso savivaldybei, yra skiriama ir pašalpa. Žinoma, tokios laidotuvės – ir seniūno, ir bendruomenės rūpestis, jie nepaliekami likimo valiai. Jei žmogus gyveno Alantoje, čia jį ir laidojame, vis viena atsiranda kažkokių giminių. Man atrodo, nedideliuose miesteliuose, jei žmogus čia gyveno, čia ir palaidojamas. Būna, kad bendruomenė prisideda, sudeda pinigėlių. Kaip sakoma, nė vienas neguli nepalaidotas – ar turtingas buvai, ar vargšas. Neprižiūrimuose kapuose žmonės per Visų šventųjų šventes ir Vėlines žvakutes uždega“, – pasakojo D. Žygelienė.

Pasak seniūnės, jei vienišas žmogus miršta senelių namuose, jo laidotuvėmis ši įstaiga ir rūpinasi. „Apskritai vienišų žmonių mažiau, gal jie pasirenka globos namuose gyventi. Dabar juos lanko socialiniai darbuotojai – vis viena jie yra kažkaip prižiūrimi. Būna įvairių atvejų, bet žmogaus gatvėje nepaliekam, jais pasirūpiname, kad turėtų kur prisiglausti. Sunkiau pasirūpinti gyvais vienišais žmonėmis – žiemą reikia pas juos privažiuoti, jie gyvena vienkiemiuose… O palaidoti, palaidojame“, – kalbėjo D. Žygelienė. Ji teigė, kad kaimuose, miesteliuose, į vienišo žmogaus laidotuves kunigas ateina – tačiau tai priklauso ir nuo kunigo – ar jis atvažiuojantis, ar yra vietoje.
„Ateina palydėti ir kaimo žmonių – nesvarbu, ar velionis turėjo giminių, ar ne. Atsiranda pažįstamų bendruomenės narių. Galų gale, net ir duobę iškasti, jei labai nėra pinigų, gali vietiniai žmonės…“ – teigė Alantos seniūnijos seniūnė.

Palaidojo svetimą

Biržūnų kaime (Zarasų rajone) gyvenanti Rita Tarulienė prieš 16 metų yra palaidojusi ir paminklą pastačiusi vienišam to kaimo vyrui.
Prieš tai R. Tarulienė sergantį Pranuką vežiojo į ligoninę pas gydytojus, juo rūpinosi kaip savu.
„Kažkada Pranukas dirbo „Aušros“ kolūkyje statybininku, o aš tuo metu ten dirbau sekretore, buhaltere. Vėliau jis kurį laiką gyveno su mano vyro teta, bet ji mirė, Pranukas liko vienas. Kai jis stipriai susirgo, jį vežiojau į ligoninę. Niekas to žmogaus ir į slaugą neėmė, kol nuvežiau į Vilnių. Ten nustatė diagnozę, paguldžiau slaugos namuose Zarasuose, kur jis išgyveno tris savaites…“ – kaip rūpinosi vienišu kaimynu, pasakojo R. Tarulienė. Sunkiai sirgdamas, Pranukas prašydavo, kad R. Tarulienė jį palaidotų Salake – sakydavo, kad, eidama ant uošvienės kapo, aplankys ir jo. Geraširdė moteris taip ir padarė.

„Nueinu ant jo kapo, padedu gėlių, paminkliuką pastačiau. Kai mirė, pašarvojau Zarasuose, buvau ir autobusą pasamdžiusi, kad nuvežtų moteris, pas kurias Pranukas padirbėti eidavo. Suradau brolį, sūnų. Sūnus laidotuvėse dalyvauti atsisakė, o brolis atvažiavo.
Pranukas nebuvo piktybinis, jis buvo ramus, ateidavo, įpildavau sriubos…“ – prisiminė dabar Salake esančioje parduotuvėje dirbanti R. Tarulienė.
Pasiteiravus, kaip į tokį jos poelgį reagavo aplinkiniai, ji sakė:

„Pijokai“ iš manęs juokėsi, klausdavo, už ką Pranukui paminklą pastačiau. Atkirsdavau, kad Vilniuj butą man paliko. Mano vyras nesikiša, ką darau, o kaimynai džiaugėsi, kad palaidotas.“
Pasak R. Tarulienės, Salake atsiranda vienas kitas vienišas žmogus, bet čia yra senelių namai, kurie juos globoja, mirus pašarvoja ir palaidoja.
„Vienišų nelabai jau likę, senieji išmirę. Mūsų krašte yra taip, kad vis viena žmonės susikooperuoja ir į laidotuves ateina. Prisimena, kad tas žmogus ir pas tave į tėvų laidotuves buvo atėjęs… Nesureikšminam, ar tai „pijokas“, ar ne. Man visų gaila, o tokių, kurie visai prasigėrę, Biržūnuose, Salake ir nėra daug“, – teigė R. Tarulienė. Ji AF sakė, kad Salako parapijoje ir vienišus, ir netinkamai gyvenusius žmones ateina palaidoti kunigas:
„Jei tik kas paprašo, kunigas visada būna. Jei Mišių ir nelaiko, duobės pašventinti ateina – dar negirdėjau, kad į nepašventintą duobę laidotų.“

Papildomų lėšų skiria ne visos savivaldybės

AF pasiteiravo visų apskrities savivaldybių, ar jos skiria papildomų lėšų vienišiems žmonėms laidoti ir kiek tokių asmenų per metus palaidojama.
Anykščių, Visagino savivaldybė papildomų lėšų tokiems žmonėms neskiria. Per metus Visagine palaidojami 1-2 vieniši žmonės, Anykščiuose – 2-3.
Molėtų rajono savivaldybėje vienišų asmenų laidojimo paslauga perkama viešųjų pirkimų būdu, o paslaugos kaina – sutarties dalykas. Per metus savivaldybės biudžeto lėšomis palaidojami 2–3 asmenys.

Ignalinos rajono savivaldybėje yra nupirkta paslauga dėl nenustatytos tapatybės žmonių palaikų ir palaikų, dėl kurių atsiėmimo mirusiojo artimieji nesikreipia, gabenimo, saugojimo ir laidojimo.
Šią paslaugą teikia viešuosius pirkimus laimėjusi įmonė, savivaldybė apmoka už suteiktą paslaugą, pagal sutartį ir sutartyje sulygtą kainą. Tokių asmenų per metus dažniausiai 3.
Utenos rajono savivaldybė, kaip ir minėta, skiria 605 eurus vienišiems žmonėms laidoti, o tokių rajone – iki dešimties.
Zarasų rajono savivaldybė, pasiteiravus, ar skiria biudžeto lėšų vienišiems asmenims laidoti, atsakė, kad tokios lėšos nėra numatytos. „Iki šiol nebuvo tokio atvejo“, – rašė Zarasų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Sabina Mechovičienė.