Ar ne per daug vaikams tų išmaniųjų telefonų… (Rievės. 2025-06-06)

Išmanieji telefonai… Jų pas kai kuriuos tėvus matau po du (džinsų abiejose kišenėse), o ir vaikai juos turi bei sėkmingai naudoja, net mažiausieji – darželinukai. Visi gi dabar tokie išmanūs. Ne vienas vaikas sako I’m smart (supraski, labai jau „technologiškai išmanus“)…
Taip, be telefonų neįsivaizduojame savo kasdieninio gyvenimo, nes galima bet kada susisiekti, bet ką pasitikslinti, bet ką sužinoti, tačiau kartais tie išmanieji telefonai sukelia ir nerimo. Nereikia nė telefoninių sukčių – būna, kad vaikai, šį bei tą tais telefonais žaisdami, prispaudinėja, o tada jau ups – kas čia per sąskaitos tėvams apmokėti?..

Kol tėvai būna nukreipę dėmesį kur nors kitur (nes turi daugybę pareigų ir atsakomybių), jų atžalos, nutaikiusios progą, džiaugiasi – juk galima pasinaudoti proga ir pažaisti mobiliaisiais telefonais, planšetėmis ar kompiuteriais. Tam, kad galėtų dar ilgiau pažaisti, išnaudoja kiekvieną valandėlę ir kiekvieną galimybę, net ir pertraukas mokyklose. Būna, nenueina į būrelį, nes užtrunka prie išmanaus ekrano… Užtat kai kurios mokyklos atsisako mobiliųjų telefonų – priima tvarką, kad vaikai prieš pamokas sudeda telefonus į kuprines arba į spinteles ar tam skirtas dėžutes.

Domėjausi, ar yra tokia tvarka – kai atsisakoma mobiliųjų telefonų naudojimo – jau priimta Anykščių mokyklose?
Anykščių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Pranckevičienė, paklausta apie mobiliųjų telefonų naudojimo atsisakymą Anykščių mokyklose, teigė, kad mokyklų, kurios būtų atsisakiusios išmaniųjų telefonų naudojimo, Anykščių rajone nėra. Tačiau N. Pranckevičienė pabrėžė, kad ši tema labai aktuali – ne vien dėl mokinių psichologinės būklės, bet ir dėl ypač žiaurių patyčių, naudojant telefonus, be to, dėl narkotinių ir kitų medžiagų platinimo.

„Pati inicijavau, kad mokyklų mokymosi sutartyse būtų įrašyta, jog pamokų metu nebūtų galima naudotis telefonais. Visos mokyklos į Mokymo(si) sutartis tokią nuostatą yra įsirašę, kaip ir nuostatą dėl galimybės, įtarus dėl psichotropinių medžiagų turėjimo, patikrinti mokinio daiktus, kuprines. Laukiam rekomendacijų iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, bet vėlgi – tai bus tik rekomendacijos. Turi būti mokyklų vadovų lyderystė ir didelis įdirbis, kalbantis su tėvais, su mokyklos darbuotojais ir mokiniais. Ir kad mokiniai neturėtų antro telefono, vieną padėję į tam skirtą dėžutę“, – kalbėjo N. Pranckevičienė.
Nors Anykščių rajono mokyklose ir neskubama atsisakyti mobiliųjų telefonų naudojimo, tokia praktika jau yra gretimame rajone. Pvz., tvarkos dėl mobiliųjų telefonų naudojimo atsisakymo yra priimtos beveik visose Molėtų miesto mokyklose.

Kaip man pasakojo viena molėtiškė mokytoja, prieš priimant, prieš patvirtinant naują tvarką, buvo diskutuojama, anketuojami tėvai. „Iš pradžių mokiniai slėpdavosi, net tualetų patalpose per pertraukas naudodavosi telefonais, po kiek laiko pradėjo daugiau bendrauti, žaisti – nebespėjam jiems kamuolių dalinti per pertraukas“, – pasakojo mokytoja, girdama įvestą tvarką.

Faktas tas, kad šiuolaikiniai vaikai labai daug laiko praleidžia prie išmaniųjų telefonų ekranų, prie kompiuterių ir planšečių. Kiekvienuose namuose – savos taisyklės. Vieni tėvai kontroliuoja, nubrėžia aiškias ribas dėl ekrano laiko, uždeda laiko limitus, kiek išmanusis telefonas vaikui veiks (cha, neretai vaikai tuos tėvų uždėtus apribojimus kažkaip išmoksta „apeiti“ ir nuimti), kiti užrašo vaiką į kokius penkis skirtingus būrelius, kad kuo mažiau laiko liktų vaikui prie išmanaus ekrano sėdėti (bet yra žinoma, kad būrelių perviršis gali atsisukti kitu galu), treti tėveliai patys su savo atžalomis eina kasdien nors pusvalandį pasivaikščioti, pažaisti futbolo ar užsiimti kita veikla.

Manyčiau, pradinukai tikrai galėtų sudėti telefonus į tam skirtą vietą mokyklose prieš pamokas. O su paaugliais, tikėtina, būtų sudėtingiau – juk telefonas yra jų nuosavas daiktas… Be to, kartais telefonas per pamokas reikalingas užduotims atlikti: prireikia ir kažkokios informacijos paieškoti, ir QR kodą nuskaityti, kad užduotį atliktų. Viskas priimtina, kas žengia koja kojon su mokymusi, tobulėjimu. Inovatyvios pamokos vaikus įtraukia, taip juos lengviau sudominti. Bet juk įtraukia ir daugybė kitų internetinių puslapių…

„Skaitmeninės etikos centras“ pateikia duomenis: 14–17 metų Lietuvos paaugliai internete mokyklos dienomis praleidžia vidutiniškai 4,5 val., o laisvadieniais – beveik 6 val. Trečdalis paauglių (29 proc.) internete laisvadieniais būna nuo 5 iki 6 val., o kas penktas (22 proc.) – kone visą „darbo dieną“ – 7–8 val.
Beje, tikrai bus tokių, kurie nustebs – kaip įmanoma, kad tiek valandų paaugliai praleidžia internete? O tai ką tėvai dirba savaitgaliais? Juk mamos turi indaploves, skalbykles, siurblius-robotus, tai ką jos veikia, jei vaikai ir paaugliai vos ne visą dieną „praknapsi“ prie ekranų?.. Ar tėvams neberūpi, ką veikia jų vaikai? Ar jau tiek pasikeitę vertybiniai dalykai? Juk tėvai mato, kad vaikams, paaugliams vis mažiau lieka gyvo bendravimo su draugais ir artimaisiais, sportiniam aktyvumui, mokymuisi, kūrybinėms veikloms, o kartais dėl laiko, praleisto prie ekrano, dar ir kitokių, papildomų rūpestėlių kyla.
Taip, vaikų pasaulis – jau ne vien tik spalvoti piešinėliai… Auga vaikai, auga ir aktualijos (tikrai nenorėčiau rašyti „bėdos“). Vaikai irgi daug ko mokosi. Faktas vienas – tai, ką mato telefonuose, vaikams dažnai tampa svarbiau už tikrąjį pasaulį, o tų įvairiausių grėsmių (priklausomybė, patyčios, nesaugumo pavojai) ir iššūkių tik daugėja ir daugės.