
Birželio 20–24 dieną Saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje. Būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis – švenčiamos Joninės, arba Rasos, Kupolės.
Šią stebuklingą, paslaptimis apgaubtą naktį anykštėnai šventė visame rajone.
Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus muziejininkai tradiciškai per Jonines anykštėnus sukvietė į rašytojo Jono Biliūno tėviškę, kur koncertavo uteniškiai Rima ir Raimondas Garsonai su kapelos bei styginių ansambliuko „Sietynėlis“ muzikantais Jonu, Urte, Mintaute, Aušriu, Auguste. Ne pirmus metus žolininkė Aurelija Aleksejūnienė mokė pinti žolynų vainikus, buvo prausiamasi šventu Rasų vandeniu.

Kavarske vykusiame poezijos vakare prie Šv. Jono šaltinio buvo skaitomos vietos poetų eilės, aikštelėje prie Šventosios upės skambėjo grupės „Linksmuoliai“ muzika, vyko šokiai, o Joninių šventės dalyviai plukdė vainikus, ieškojo paparčio žiedo. Vyko spektaklis „Ženykis, vaike, gaspadinės reikia“.
Kunigiškių kaime, senoje mokykloje, kurioje dabar muziejus ir bendruomenės namai, Ažuožeriuose, Andrioniškyje, Levaniškiuose, kitose rajono vietose taip pat žmonės kūreno laužus, šoko, dainavo, plukdė vainikus ir ieškojo paparčio žiedo.
Nors Lietuvoje Joninės švenčiamos gana plačiai, tačiau šventės mastas kiek menksta – vien, pavyzdžiui, Anykščiuose, jokie dideli renginiai nebeorganizuojami. Šiemet Joninių vakarą prie Anykščių kultūros centro vyko vietinės roko grupės „Kely“ koncertas, nesutraukęs didesnio skaičiaus žiūrovų.
Kitaip yra kaimyninėje Latvijoje, kur Joninių (arba – Lyguo) tradicijos gilesnės. O ir švenčia latviai ilgiau – jiems nedarbo dienos priklauso dvi. Joninės vadinamos „latviškiausia metų švente“. Ten kviečiama pasiruošti šventei tinkamai: turgeliuose galima įsigyti vainikus ir Joninių žolynus, produktus, pagamintus Latvijos ūkininkų.
Baltų kraštuose ši šventė žinoma jau nuo 14 amžiaus, iki krikščionybės įvedimo buvo vadinamos Kupolėmis, arba Rasomis, ir buvo švenčiamos visą trečiąją birželio dekadą.

Per Jonines ypatingas dėmesys skiriamas vandeniui. Tikėta, kad kuo didesnė rasa šventės rytą, tuo derlius bus gausesnis, o prieš Saulei tekant ji turi gydomųjų galių. Šventės išvakarėse arba ankstų rytą buvo einama į upes, ežerus maudytis ar praustis tikintis pasveikti, sustiprinti sveikatą.
Viena svarbiausių senųjų apeigų buvo žolynų rinkimas, arba kupoliavimas. Merginos, vaikščiodamos po pievą, renka žolynus ir pina sau vainikus. Vainikas turi būti nupintas iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų.


Dar viena svarbi Joninių tradicija – laužas. Jis dažniausiai būdavo kuriamas aukščiausioje gyvenvietės vietoje. Manyta, kad kuo toliau ugnis apšvies laukus, tuo didesnis bus derlius. Be to, jei mergina ir vaikinas peršoka laužą susikibę rankomis – jų laukia vestuvės. Vidurnaktį ir dabar ieškoma paparčio žiedo – vieno mistiškiausių Rasos šventės, baltų mitologinių simbolių, žmogaus brandos, žinojimo įsikūnijimo. Tikėta, kad jį radęs taps visažiniu, aiškiaregiu.
Krikščionių šalyse Joninės sutampa su Šv. Jono Krikštytojo diena.
Nuo 2004 Joninės Lietuvoje – valstybinė šventė.
