Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centre vyko paskaita-diskusija „Vyro vaidmuo šeimoje”. Ją skaitė Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro steigėjas Algirdas Meškauskas. Siūlome susipažinti su pranešimu.
„Vyro vaidmuo šeimoje”.
Statistika rodo, kad pirmojo vaiko gimimas į šeimą atneša ne tik gražių permainų. Būtent tuo metu vyksta daug skyrybų ir smurto šeimoje. Pavyzdžiui, statistika rodo, kad Skandinavų šalyse net 11 procentų nėščiųjų patiria smurtą. Poros santykiai keičiasi iš esmės nuo nėštumo pradžios– pradedant žmonos ar partnerės išvaizda, jos charakteriu, intymiu gyvenimu, poreikiais, laiko leidimo būdu. Vyrui tenka naujas vaidmuo, kurio jis taip paprastai ir organiškai nesuvokia, kaip moteris. Kad suvoktų, jis turi analizuoti pojūčius, naujas patirtis, neslėpti savo jausmų.
Dauguma vyrų mano, kad kalbėti apie jausmus nevyriška. Kai mėgstamai komandai ant kaklo kabina medalius, vyrui ne gėda nusišluostyti ištryškusią ašarą. O kai jį patį kamuoja nerimas, rodyti ašarų ar silpnumo nevalia. Dauguma vyrų linkę apibrėžti labai tvirtą liniją apie save, kurios kitiems peržengti nevalia. Vyrai uždaresni, negu moterys, todėl sunkiau pakelia asmenines krizes.
Ar galima įveikti problemą, jei apie ją stengiamasi negalvoti, netgi ignoruoti? Visi psichologai ir asmeniniai konsultantai pasakys: kai patiri krizę, reikia suvokti, kas nutiko, reikia įvardinti problemą.
Žinojimas, kas tavęs laukia, labai palengvina situaciją. Nėštumas – tai pirmiausia abiejų partnerių įsipareigojimai. Moters – išnešioti ir pagimdyti sveiką, mylimą kūdikį, vyro – globoti ir rūpintis jais abiem.
Natūralu, kad krizės neišvengs ta pora, kurioje ir toliau vyras norėtų gyventi linksmą, nerūpestingą gyvenimą, su draugais smagiai leisti laiką. Nėštumas keičia poros vaidmenis. Jie jau nebėra pora, kuriai tiesiog smagu kartu pramogauti. Kiekvienas įgyja naujų pareigų ir patiria naujų patirčių.
Galbūt moterys mano, kad su nėštumu susijusį nerimą patiria tik jos – ar pavyks sėkmingai išnešioti, pagimdyti. Tačiau vyrai taip pat išgyvena daug nerimo dėl naujų įsipareigojimų, ypač finansinių. Juk vyras kurį laiką bus tas, kuris turės pasirūpinti šeimos gerove. Dauguma vyrų jaudinasi, ar jie susidoros su naujais finansiniais iššūkiais, kai gims kūdikis, kuriam tiek visko reikia.
Tos poros, kurios iki vaiko gimimo jau spėjo pagyventi kartu, lengviau atlaiko permainas. Poroms, ką tik pradėjusioms bendrą gyvenimą, sudėtingiau viską ,,sustyguoti“ – reikia išmokti būti kartu ne tik savaitgaliais ir ne tik kelias valandas per parą, bet nuolatos.
Jeigu nėštumo sukeltas permainas vyrai stengiasi ignoruoti, jie taip gilina problemas, kad vėliau patiems nebelieka nei jėgų, nei supratimo, kaip viską išspręsti. Patys sugadinę santykius, jie nebemoka patys jų sutaisyti. Ir taip atsitinka ne tik jauniems, pirmą kartą vedusiems vyrams. Jeigu pirma santuoka subyrėjo, ir vyras nieko iš tos situacijos nepasimokė, jis kartos tas pačias klaidas kitoje santuokoje, atsidurdamas lygiai toje pačioje kritinėje situacijoje. Žmogus, nieko nekeisdamas savyje, neina pirmyn, jis lieka stovėti vietoje.
Patirtis rodo – nenusisekus santykiams, kiekvienas iš partnerių linkęs kaltinti kitą. Pats sau atrodo teisus, o partneris – visų problemų priežastis. Jei nesusitvarkome su savo egoizmu, nemokame priderinti prie kito žmogaus poreikių, jei nei vienas, nei kitas nemato galimybių keistis, tokia pora turi labai neaiškias perspektyvas. Nemažesnė problema, jei vienas iš partnerių keičiasi ir prisitaiko, o kitas lieka statiškas, negirdi arba apsimeta negirdintis siunčiamų signalų. Tada nuoskaudos ir neviltis kaupiasi, o trūkti gali pačiomis baisiausiomis formomis – smurtu, skyrybomis, net savižudybe. Jeigu nesikalbama ir nesiaiškinama, problema gali virsti katastrofa.
Labai svarbu suvokti, kad gimęs vaikas yra abiejų – ir vyro, ir moters. Žinoma, moteris pirmaisiais metais yra svarbesnė kūdikio poreikiams patenkinti, ji jaučia kūniškesnį ryšį su mažyliu, bet tai nereiškia, kad vyras turėtų būti izoliuotas nuo vaiko.
Jei moteris beveik be pastangų jaučia ryšį su kūdikiu, vyras jį turi susikurti sąmoningai. Net ir gražiai sutariančios šeimos kartais daro tipišką klaidą – mamos nenori dalintis kūdikio priežiūra su niekuo kitu. Jos prausia, maitina, valgydina, migdo, vyrui nebepalikdamos jokių pareigų. Taip būna ir daugumai jaunavedžių – nors iki vedybų vyrai puikiausiai gali pasirūpinti savimi, pasigaminti valgį ir išsiskalbti drabužius, tačiau po vedybų žmona perima šias veiklas į savo rankas, išplėsdama savo erdvę ir susiaurindama vyro erdvę šeimoje.
Žinoma, vaikas mamai artimesnis, jo poreikius ji jaučia intuityviai, tačiau nuo pat pirmų dienų tėtis irgi turi dalyvauti vaiko gyvenime. Jis gali domėtis skiepais, kokių drabužėlių vaikui reikia, koks maistelis sveikiausias.
Kartais vyrai galvoja: kaip bendrauti su kūdikiu, jei jis nekalba, nemoka žaisti, ką su juo veikti? Va užaugs, kartu spardysime kamuolį. Bet patirtis rodo, kad nesukūrus su vaiku ryšio nuo pirmųjų dienų, to padaryti nebeįmanoma. Vyras įpranta laiką leisti pagal savo poreikius, daug dėmesio skiria darbui, savaitgaliais su draugais žaidžia krepšinį ar medžioja. Kai ateina tas laikas, kai vaikas jau gali ,,spardyti kamuolį“, jis vis tiek nepritampa tėvo gyvenime, nes rimtą futbolą tėvas įpratęs žaisti su suaugusiais vyrais, o ne su trimečiu berniuku. Arba į medžioklę sūnus vis per mažas ir per mažas, o kai tampa nebe ,,per mažas“, jiems visiškai nesinori kartu leisti laiko, nes tarp tėvo ir sūnaus nėra jokio ryšio.
Jei vyras atlieka tik šeimos aprūpintojo vaidmenį, o neskiria laiko bendravimui, nelaiko to vienu iš gyvenimo prioritetų, jis po truputį pradeda tolti nuo šeimos. ,,Bandau įrodyti vyrams, kad bendrauti su mažu vaiku pirmiausia yra naudinga jiems patiems. Tai net ir savanaudiška. Daug vyrų, kurie ateina į Krizių centrą dėl skyrybų, smurto, iš tiesų patiria patiria vienišumo jausmą, nes neturi susikūrę artimų ryšių su šeimos nariais. Jei tėvas vaikų nemato, tik dirba ir dirba, šeima pripranta gyventi su jo pinigais, bet be jo. Ryšys turi prasidėti nuo vaiko gimimo. Aš nesakau, kad vyras turi perimti moters vaidmenį, tik sėdėti su vaiku ir nesirūpinti niekuo daugiau, bet raginu šalia materialių rūpesčių nepamiršti žmogiško bendravimo, – sako Algirdas Meškauskas. – Būna, kad verslininkas 10 metų įtemptai dirba, ir staiga nutaria praleisti laiką tik namie. Ir staiga šeimynykščiams jis pasirodo toks nuobodus, priekabus, nereikalingas“…
Jei vyro gyvenimą būtų galima parodyti grafiškai, tai apskritimas turėtų būti padalinti į 4 lygias dalis. Viena jų būtų darbas, kita – žmona, partnerė, trečia dalis turėtų būti vaikai, o ketvirta – privatus gyvenimas. Tai išgirdę, vyrai nustemba – žmona ir vaikai išskirti į atskiras dalis? Tikrai taip, nes bendravimas su gyvenimo partnere ir vaikais yra visiškai kitoks. Jei bent viena iš 4 lygių dalių praplečiama, pavyzdžiui, darbas, siaurėja kitos sritys ir gyvenimas tampa neharmoningas. Čia nekalbama, kiek laiko per parą vyras turėtų skirti kiekvienai sričiai. Be abejo, darbas užims žymiai didesnę dalį, negu bendravimas su vaikais ar žmona. Čia kalbama apie prioritetų svarbumą.
Dar vyrams kyla klausimų dėl privataus gyvenimo grafos. Ar tikrai ketvirtadalį gyvenimo reikėtų skirti sau pačiam? Privatus gyvenimas nekenks šeimos interesams, jei jis nebus slaptas. Į jį neįeina lošimo namai, nesantuokiniai ryšiai, meilužės ar kitos aistros, kuriomis vyras nesidalina su artimaisiais. Privatus gyvenimas – tai hobiai, savęs tobulinimas, mėgstama veikla, sportas, sveikatos puoselėjimas, dėmesys išvaizdai. Tai labai svarbūs ir reikalingi gyvenimo aspektai, kurie padeda vyrui atlikti gyvenime jam skirtus vaidmenis. Pavyzdžiui, nesurūpindamas sveikata ar išvaizda, vyras galbūt nepasieks tiek savo karjeroje.
Jauni žmonės yra smalsūs, jie skaito literatūrą, kaip tobulinti savo asmenybę, kaip pasiekti sėkmės įvairiose gyvenimo srityse. Kuo daugiau poros skaitys literatūros apie tarpusavio santykius, tuo mažiau bus skyrybų ir gilių krizių.
Šiuolaikinėje sampratoje vyriškumas suvokiamas jau kitaip, vyriškas – reiškia, geras partneris. Vis dažniau vyras suvokiamas ne tik kaip parnešantis pinigus ir diržu auklėjantis vaikus. Tradiciniai vaidmenys keičiasi. Vis daugiau vyrų ima tėvystės atostogas, o moterys daro karjerą ir šeima jaučiasi laiminga. Svarbu, kad išliktų tradicinės vertybės – pagarba vienas kitam, ištikimybė, solidarumas ir partnerystė.
Daugelio šeimyninių avarijų ir katastrofų būtų išvengta, jei sutuoktiniai laikytųsi tam tikrų bendravimo taisyklių ir dėsnių.
