Bardas Kazimieras Jakutis pirmąjį koncertą surengė 2005-aisiais, tačiau pasakoja, kad dainavo jau mokykloje. Nuotraukoje – akimirka iš koncerto Rokiškyje.
Dariaus Baltakio nuotr.
Aukštaitis verslininkas, bardas, mecenatas, UAB „Lonas ir partneriai“ generalinis direktorius Kazimieras Jakutis vasaros pabaigoje paminėjo 65-erių metų sukaktį, kurios metu surengė ir savo koncertą.
Apie jubiliejų, dainas ir verslą – AF pokalbis su Anykščiuose gyvenančiu, Kalviškiuose gimusiu ir Jonavoje dirbančiu K. Jakučiu.
Gimimo dienos nesureikšmina
Pokalbį su K. Jakučiu ir pradėjome nuo paminėto jubiliejaus, kurio metu savo autentiškoje aukštaitiškoje sodyboje, Molėtų rajone, Pagulbyje, jis koncertavo. Pasiteiravus, ką šis skaičius jam reiškiantis, bardas nė negalvodamas atsakė, jog „visiškai nieko“.
„Man svarbu yra proga groti. Žinote, kaip alkoholikas randa progą išgerti, taip aš – padainuoti, – juokavo jau dvidešimtmetį koncertuojantis jubiliatas. – Anksčiau labiau mėgau paminėti vardadienius. Man grojimas, dainavimas, atlikimas, scena yra reikalingi, todėl tai puiki proga į ją užlipti. Bet ir gimtadienio ne pirmas toks šventimas – visų pirma, pasidarai šventę sau. Tačiau, kai pasidarai šventę sau, o ji tampa švente ir kitiems – išeina labai gražus derinys.“
1993 metais lovų, čiužinių, patalynės įmonę „Lonas“ įkūręs K. Jakutis pasakojo, kad anksčiau reikėjo daug tiesioginės energijos atiduoti verslui, jam kurti, nes esantis „seno kirpimo žmogus ir įsitikinęs, kad pinigus turi uždirbti vyras.“
„Kadangi dabar šitie reikalai aptvarkyti, daugiau žaidžiam gyvenimą. Na o tokių vaikiškų žaidimų, kad nuo tam tikro gimtadienio kažką pasižadėčiau, nebežaidžiu. Kažkada buvo – va, nuo Naujų metų mesiu rūkyti. Su draugu „pasirašom“, metam. O dabar… Vasara baigiasi, yra proga padainuoti“, – kad nesureikšmina sukakties, patikino nuo vaikystės muzikuojantis K. Jakutis.
Ir kūryba yra juodas darbas
Kadangi bardas K. Jakutis ne mažiau žinomu tapo ir dėl savo įkurto verslo, muzika, atrodytų, galėtų būti tarsi pomėgis, einantis šalia pagrindinės veiklos. Tačiau, muzikanto, kuris yra pasakojęs, jog net jo senelis buvęs savotiškas bardas, teigimu, muzikavimas – kur kas daugiau, nei pomėgis ar atgaiva.
„Jei skaičiuotume valandomis, turbūt muzikinei veiklai skiriu daugiausia laiko. Ką tik baigėme įrašyti naują albumą – išleisiu vinilinę plokštelę. Šis mano albumas bus dešimtasis, ta proga vienai iš dainų – „Aušros duktė“ – paruošėme klipą Pagulbyje. Viskam reikia komandos, nors scenarijų rašiau pats. Todėl paskutiniu metu, ko gero, vis tik muzikinė ir kūrybinė veikla atima daugiausia laiko“, – kalbėjo K. Jakutis, anksčiau išleidęs šiuos albumus: kompaktines plokšteles „Jei negaliu aš turėti Tavęs“ (2005 m.), „Iš tos nakties“ (2007 m.), „Eina mūsų laikai“ (2009 m.); DVD „Aukštaitijos dangui“ (2012 m.); kompaktines plokšteles „Jaunos dienos“ (2013 m.), „Gegužraibės“ (2016 m.), „Rytmečiai“ (2020 m.), „1987 Pradžia (2020 m.), „Baltas Vilkas“ (2024 m.) ir „Baltas Vilkas 2“ (USB formatu) (2024 m.).
O tiek koncertams suorganizuoti, tiek albumams išleisti reikia ne tik laiko, bet ir pastangų.
„Nors iš šono kai kam gal ir atrodo, kad kūryba yra kažkas mistinio, kur trenkia žaibas ir atsiranda daina. Tačiau nėra nieko panašaus. Tai yra juodas darbas, kaip ir kiekvienas dalykas. Vien norint užauginti pomidorą, reikia darbo, ir į dainą reikia įdėti darbo, pastangų, gebėjimų – visko kartu“, – kad tiek verslas, tiek muzika reikalauja pastangų, pasakojo pašnekovas.
Bėgant metams, keitėsi ir K. Jakučio repertuaras – pasak paties muzikanto, iš „romantinės, melancholinės, depresinės muzikos“ jis perėjo prie linksmesnės, roko krypties kūrybos.
„Ir šis albumas, sakyčiau – žingsnis, o ne žingsnelis (bent man taip atrodo) roko kryptimi.
Visoms devynioms albumo dainoms parašiau pristatymus.
Beje, ir šiais metais, jau tradiciškai, vyks mano koncertų turas – pirmas, kaip visada – spalio vidury Pagulbyje, o paskutinis – Kalėdų antrąją dieną Anykščiuose“, – pasakojo K. Jakutis.
Beje, drauge su K. Jakučiu dainuoja ir jo marti Vaida Jakutienė. Aurimas Driukas groja gitara ir klavišiniais, o Gediminas Legas – būgnais.
Dainuoja artimus sielai poetus
Bardas K. Jakutis tiek pats rašo dainoms žodžius, kuria muziką, tiek atlieka dainas pagal kitų autorių eiles. AF atlikėjo teiravosi, kam jis teikia pirmenybę – savos kūrybos dainoms, ar kitų autorių, poetų?
„Aš įsivaizduoju, kad atlieku išimtinai tik savo kūrybos dainas. Bet kad kurtum ir turėtum savo kūrybos dainas, reikalingi pagalbininkai. Gal yra tokių kūrėjų, kurie viską padaro patys – ir žodžius sukuria, ir aranžuotes. Man pagalbininkų reikia – žodžių autoriaus, aranžuotojo, kuris sukurtų muzikinius motyvus, harmonizuotų“, – teigė gitara, akordeonu, lūpine armonikėle grojantis K. Jakutis, kuris sakė, kad daugumos jo dainų žodžių autorius yra poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Strielkūnas.
„Jis man labai artimas savo siela, jo kūrybos žodžiai man artimi. Paskutiniame albume keturių dainų žodžiai yra būtent J. Strielkūno, keturių – Kazimiero Jakučio ir vienos dainos žodžiai yra Jono Aisčio.
Man dar labai artimi Antanas Miškinis, Paulius Širvys. Turiu po keletą Broniaus Mackevičiaus, Jono Macevičiaus, Juozo Macevičiaus, Alfonso Pakėno, Salomėjos Nėries sukurtų žodžių kūrinių. O mano paties žodžiai dainoms didžia dalimi gimsta iš poreikio parašyti žodžius dainai. Tada kankiniesi. Yra ir kitų variantų – ir šiame albume yra daina „Nerimas“ – aš paėmiau savo anksčiau parašytą eilėraštį ir pritaikiau melodijai, kuri buvo ką tik gimusi. Būna įvairiai“, – vardijo ir šeimų festivalius Pagulbyje, savo sodyboje, kuri 2020 metais pripažinta geriausia etnokultūrine Rytų Aukštaitijos sodyba, dvidešimt metų darantis K. Jakutis.
Koncertuodavo dykai
Ne vienas iš beveik 400 mecenato, bardo K. Jakučio koncertų yra vykęs nemokamai. Ir nė vienas nėra ir nebuvo remiamas nei savivaldybės, nei kitomis lėšomis. Vienintelis muzikanto rėmėjas, galima teigti, yra jis pats – tai yra, jo valdoma įmonė „Lonas“.
„Dykai koncertuodavau ankstesniais laikais. Į sceną užlipau 2005-aisiais Jonavoje, su savo rečitaliniu koncertu. Pirmiausia koncertai buvo su bilietais, vėliau – be. Didžiosiose kultūros centrų salėse koncertuodavome dykai – toks buvo mūsų tikslas. Dabar, keletą metų, vėl groju su bilietais – tokiose salėse, kur yra apie šimtas vietų. Kad ir Jonavoje – nekoncertuoju didžiojoje salėje, nes ji per didelė tokio žinomumo artistui – imu vestibiulį, kuriame telpa 100 ar 150 žmonių“, – pasakojo savo koncertais klausytojus džiuginantis K. Jakutis. Atlikėjas teigia, kad galėtų apskritai koncertuoti be bilietų, tačiau yra gavęs pastabų, kad jei koncertas nekainuoja, tai atrodo, kad ir prekė nieko verta.
„Vien dėl to grojame su bilietais – kad būtų kažkokią vertę turintis atlikėjas. Bet jei ir su bilietais koncertuoju, reikia rėmėjų, nes nepasidengia sąnaudos. Mūsų komanda nemaža, viskam reikalingas pinigėlis. O rėmėją aš turiu. Jo vardas „Lonas“, – kalbėjo vienas didžiausių pagalbos Ukrainai akcijų aukotojų, Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos nariams padovanojęs Anykščių krašto laikraščio „Anykšta“ prenumeratą už tūkstantį eurų K. Jakutis.
Kosmonautu tapti nesvajojo
Paprašytas įvardyti, kuo vis tik labiau jaučiasi esantis – verslininku ar muzikantu – K. Jakutis ilgai galvojo, tačiau pripažino, kad tai įvardyti yra per daug sunku.
„Jei paklaustumėte, ar jautiesi verslininkas, atsakyčiau, kad taip, jaučiuosi. Jei klaustumėte, ar jaučiuosi muzikantas, tai taip, jaučiuosi esantis dainų autorius, atlikėjas. Nesugebėsiu atsakyti“, – kalbėjo šiais metais 32-ąjį „Lono“ gimtadienį paminėjęs dainų autorius ir atlikėjas. Jis prisiminė, kad, būnant aštuntoje klasėje, reikėjo parašyti, kuo bus užaugęs. Ir norėjo jis jau tuomet būti ne kaip visi klasės „kietuoliai“ – kosmonautu ar milicininku, o dainininku.
„Aš, sukandęs dantis – lyg būtų gėda būti ne kosmonautu – parašiau, kad noriu būti dainininku. Toks buvo mano iš gelmės išeinantis noras. O paskui ateina didysis mokytojas Gyvenimas ir jis tvarko tave…
Mano auklėtoja buvo muzikos mokytoja, dešimtoje, vienuoliktoje klasėse grojau estradiniame ansamblyje ir buvau jo lyderis. Auklėtoja skatino mane stoti į muzikos mokyklą. Tas raginimas, man atrodo, buvo kvailokas, nes man, kaip mokiniui, muzikos mokykla buvo tik Ignalinoje, už 30 kilometrų – aišku, kad niekas manęs ten nevežios. Aš buvau nebaigęs tos pradinės muzikos mokyklos“, – prisiminė K. Jakutis.
„Mamos siekis buvo, kad visi baigtume aukštuosius mokslus ir mes, visi penki vaikai, juos baigėme, nors nei vienas nebuvome nei komjaunuolis, nei pionierius, nei spaliukas. Čia – dar vienas paneigimas, kaip kad daugelis teigia – jei nebuvai komjaunuolis, negalėjai baigti aukštojo mokslo. Mes savo pavyzdžiu parodėme, kad galima, tik reikėjo turėti užsispyrimo, charakterio“, – apie tai, kaip buvo auklėjamas tėvų, AF pasakojo iš Ignalinos rajono kilęs muzikantas ir verslininkas. Jis aukštojo mokslo pasiekė Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, tapdamas inžinieriumi hidrotechniku.
„Sako, kad kai savamokslis, tai nieko nebaigęs. Taip, muzikos srityje aš nieko nebaigęs, iš natų groti negaliu – nebent kulkosvaidis į nugarą būtų nukreiptas, tai gal ir sugročiau kokį lengvą kūrinį. Esu, ūkiškai tariant, melioratorius ir pagal specialybę netgi dirbau trejus metus“, – gyvenimo pradžia su AF dalijosi K. Jakutis.
Už lovą – pasodintas medis
K. Jakutis kuria atsakingą verslą – vaizdžiai tariant, nupjovęs medį, pasodina kitą, o viename iš Pagulbyje vykstančių šeimų festivalių dalyviai yra gavę po atviruką su jame įspaustomis sėklytėmis.
Verslininkas sako, jog pasodinti medį už kiekvieną parduotą lovą yra pažadas pirkėjams, nors šiuose gaminiuose medienos ir naudojama nedaug.
„Man medžio sodinimas – labai gražus ir prasmingas. Padaryti tai, ko tau ne šiandien reikia. Tai bus net ne tavo vaikams, o anūkams ar proanūkiams. Man tai patinka.
Labai gerai, kai vienoje ar kitoje veikloje, vienai ar kitai idėjai įgyvendinti, turi bendraminčių, pagalbininkų. Jauniausias mano sūnus Saulius, kuris yra atsakingas už marketingą „Lone“, užsikabino už šios minties – kiek parduodam lovų per metus, tiek pasodiname ir miško. Nes, gaminant lovas, naudojame kažkiek medžio. Sūnus surado bendraminčių ir kelinti metai sodiname mišką, ir sodiname ne kiek lovų pardavėme, o daugiau, nes neretai būna, kad lieka pusė ploto – negi paliksi. Toks mūsų įsipareigojimas klientams, visuomenei, tą ir vykdome“, – pasakojo K. Jakutis.
Visa šeima kuria bendrą verslą
Neretai verslininkai guodžiasi, jog savo verslo neturi kam perduoti – vaikai kuria kitokį gyvenimą ir tėvų pramintomis pėdomis eiti nenori. Visiškai atvirkščiai yra K. Jakučio šeimoje – visi keturi verslininko sūnūs – Adas, Liudas, Domas ir Saulius – dirba jo įkurtame „Lone“.
K. Jakutis sako, kad vaikų versti ar prašyti dirbti jo valdomoje įmonėje nereikėjo – tokį kelią jie pasirinko patys.
„Aš nieko specialiai nedariau – viskas įvyksta taip, kaip įvyksta. Vaikai matė, kaip „Lonas“ kūrėsi, kaip augo. Jie patys dirbo „Lone“ krovikais, pakavo kempines, važinėdavo su kurjeriais, padėdami išnešioti čiužinius po namus, butus. Jie visa tai matė nuo gimimo, nuo mažens visur dalyvavo. „Lonas“ buvo tarsi penktas sūnus, kurį dalinomės kartu, kartu kūrėme, klydome, laimėjome. Jie toje terpėje užaugę ir, matyt, prisiėmė pareigą tai toliau vystyti ir tęsti. Tai – labai gražus derinys ir abiem tėvams tai tinka ir patinka. Kitaip ir neįsivaizduojame. Be jokių nurodymų, prievartų, jie visi kartu atėjo. Vienas bandė kažką daryti, bet grįžo, kitas mokėsi jau galvodamas, kad čia dirbs“, – visos šeimos įsitraukimu į verslą džiaugėsi K. Jakutis. Jo žmona Birutė, be abejonės, taip pat yra „Lono“ dalis.
„Pradėkime nuo to, kad Birutė pagimdė ir užaugino keturis „Lono“ darbuotojus. Žmona viską reguliuoja, mes – tik tarnai (juokiasi). Žmonės į „Lono“ ūkį, sistemą, patenka per jos atrankos sietą. Žmona atsakinga už patalpų, pastatų apipavidalinimus, salonų ekspozicijas, kurių turime 14 Lietuvoje, 3 Rygoje ir 3 Taline. Šiemet nusprendėme plėstis į Lenkijos rinką ir mūsų planas yra, kad jau šiais metais pradėtų veikti internetinė prekyba mūsų gaminiais ten“, – planais dalijosi UAB „Lonas ir partneriai“ generalinis direktorius.
Artimiausias – lietuviškas kaimas
K. Jakutis daug keliauja, aplanko įvairiausias šalis, tačiau daugiausia nuotraukų jo albumuose – Lietuvos kaimai, trobos, keleliai ar miškai. Teiravomės pašnekovo, kas jam yra tėvynė, tėviškė ir kodėl būtent tokius vaizdus jis fiksuoja dažniausiai.
„Tai – mūsų šaknys, mūsų ramstis, mūsų prisiminimai, mūsų gyvenimai. Tėvų, senelių, be kurių mes – kaip medis be šaknų. Man tai yra labai brangu, svarbu. Esu be galo laimingas, kad, gyvendamas Anykščiuose, esu arčiau tėviškės – dabar ji už šimto kilometrų. Kai buvau Kaune, buvo 200 kilometrų, Jonavoje – 170, o dabar – tik šimtas. Galiu bet kada ją pasiekti, pabraidyti po tuos alksnynus, kur vaikas bėgiojau. Man tėviškė – labai svarbu, o metams bėgant – dar labiau.
Traukia ne tik tėviškė – apskritai lietuviškas kaimas, esu pirma karta nuo žagrės, todėl laukai, miškai, tos trobos, man be galo artima, aš iš ten kilęs, ten užaugęs ir grįžti į vaikystės prisiminimus man yra svarbu, yra brangu. Man niekada nebus artimi didmiesčiai – įdomu tik juos aplankyti, pamatyti. O jų erdvės man svetimos. O štai alksnynas – labai miela buveinė“, – pasakojo iš Kalviškių kaimo kilęs K. Jakutis, kuris jau bene penkiolika metų šaknis įleidęs minėtuose Anykščiuose.
Sako, kad šiuo metu artimiausias ir yra šis miestas.
„Anykščiai – labai mieli. Upė, kiemas, žolė, seni medžiai… Nedidelis, šiltas miestelis, kuriame visada gali rasti ramybę. 2009 metais čia apsigyvenome, tad tai yra pakankamas laikas prisirišti ir nieko keisti nežadam“, – tikino pašnekovas, o, pasiteiravus, kokie, jo matymu, yra anykštėnai, sakė:
„Aukštaičiai – ir tai jau gerai. Jie supranta tarmiškai, kaip ir mano tėviškėje, Dūkšte. Su jais dažniausiai susitinku savo koncerte – tad toks ir bendravimas: tu giedi, o jie klausosi ir ploja. Kvėpuodami tuo pačiu oru, įmerkdami kojas į tą pačią Šventąją, nesusisiekiame su anykštėnais ta pačia erdve.“
Anykščiai neretai tituluojami kaip kultūros miestas – čia vyksta daug įvairių renginių, kurių, nors nedažnai, nevengia ir Kazimieras ir Birutė Jakučiai.
„Kartais nueiname į kiną, vieną kitą koncertą, spektaklį. Buvau po ilgos pertraukos šiais metais į „Purpurinį vakarą“ nuėjęs.
Aš pats savo koncertuose atbūnu, tad mano noras, jei namuose, pabūti ramiai, tyloje. O jos Anykščiuose pakankamai daug“, – kalbėjo K. Jakutis.
Paklaustas, kaip atsipalaiduoja, tikino, kad nuo verslo pailsi koncertuodamas, nuo koncertų – važiuodamas į Jonavą, į darbą.
„Turėk skirtingus užsiėmimus ir atsipalaiduosi. Tiesa, esu bandęs žvejoti – tai labai nuobodus, beveiksmis dalykas. O prieš medžioklę esu labai prieš, savo žemėse esu uždraudęs medžioti“, – pasakojo mecenatas, muzikantas, verslininkas K. Jakutis.
Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
