Grafikė, knygų dailininkė anykštėnė Loreta Uzdraitė (kairėje) Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje atidarė savo darbų parodą „Širdies kalba“. Su parodos iniciatore Agne Aržuolaite.
Sausio pradžioje grafikė, knygų dailininkė anykštėnė Loreta Uzdraitė gimimo dienos išvakarėse Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje atidarė savo darbų parodą – du grafikos ciklus „Dėkingumo ženklai“ ir „Siluetai“.
Apie parodą, kūrybą ir ateities planus – „Anykštos“ pokalbis su menininke L. Uzdraite.
Parodų ciklas išaugo išvieno atviruko
Rokiškio bibliotekoje eksponuojamoje parodoje lankytojai iki sausio 31 dienos gali pamatyti 17 L. Uzdraitės kurtų darbų. Šiuose darbuose jungiamas dekoratyvus iškilus reljefinis atspaudas, spaustuviniai dažai ir akvarelė. Kūriniai – nedidelio formato, dažnai jie virsta atvirukais.
Tai – devintoji asmeninė menininkės paroda, o dar septynios parodos buvo grupinės.
„Mano paroda susideda iš dviejų dalių – „Siluetai“ ir „Dėkingumo ženklai“, o pati paroda vadinasi „Širdies kalba“. Šias dvi parodas apjungiau tokiu pavadinimu, nes visa kūryba kyla iš širdies“, – sakė L. Uzdraitė.
„Pagrindinis vieno ciklo – „Dėkingumo ženklai“ – simbolis yra širdis, kuri yra universali forma be žodžių perteikti meilę, dėkingumą ir rūpestį. Šis ciklas prasidėjo nuo vieno sveikinimo atviruko, kuris ir išaugo į daugybę mažo formato kūrinių svarbioms gyvenimo progoms – gimtadieniui, santuokai, krikštynoms. Šį ciklą vystau ir toliau“, – vieną parodos dalį pristatė grafikė.
„Antroji parodos dalis – „Siluetai“ – čia tęsiu savo atrastą kongrevą – reljefą (kongrevas – reljefinis atvaizdas, įspaudžiamas medžiagoje karštuoju štampu (kongrevu) ir kontrštampu. Gaunamas išgaubtas, iškilęs į stebėtoją vaizdas – aut. past.) grafikos technikoje. Čia daugiau kalbu apie augalus, vaizduoju juos. Reljefą derinu su akvarele. Kurdama tyrinėjau augalų formas, tekstūras, spalvas. Daugiau šis ciklas gimė iš gamtos stebėjimo – pasiimu kad ir maumedžio šakelę. Ji yra labai dekoratyvi ir tą dekoratyvumą pati perkuriu. Vadovaudamasi tos šakelės tekstūra, sukuriu tam tikrus ornamentus, tuo pačiu atpažįstant augalo formą, gal net ir jį patį. Gamta yra mano mokytoja“, – apie Rokiškio bibliotekoje eksponuojamus kūrinius pasakojo Vilniaus dailės akademijos magistrė L. Uzdraitė.
Pažintis užsimezgė teatre
Pasiteiravus, kodėl paroda pristatoma būtent Rokiškyje, grafikė L. Uzdraitė sakė, jog tai – smagus sutapimas.
„Labai įdomi istorija. Netikėtai, pernai būnant Operos ir baleto teatre, per pietų pertrauką, stovint eilėje prie karšto šokolado, prieš mus stovėjo jauna pora ir tarp mūsų užsimezgė pokalbis. Išsišnekėjome, kad pora – rokiškėnai, o moteris dirba Rokiškio bibliotekoje. Ji pasiūlė man surengti parodą. Įdomus sutapimas, kad tuomet buvo vasario 14 diena ir į Rokiškį atkeliavo širdis. Pirmas darbas, nuo kurio prasidėjo ciklas „Dėkingumo ženklai“, buvo sukurtas būtent Valentino dienai“, – pasakojo menininkė. Ji sakė, jog dažniausiai jos darbai vietą taip ir suranda – kas nors tiesiog pasiūlo surengti parodą.
„Pirmiausia turiu darbus ir surengti parodą dažniausiai man pasiūlo. Dabar gvildenu idėją parodą padaryti vienoje vietoje – tikriausiai tai bus pirmas kartas, kuomet aš prašysiuos – nes tai labai specifinė vieta ir tema. Visą laiką man pasiūlo, pakviečia. Dažniausiai žmonės pamato mano darbus arba sužino apie mane. Nėra buvę, kad būčiau specialiai kūrusi darbus tam tikrai vietai. Mano parodos keliauja po įvairius Lietuvos miestus, bet Anykščiuose jų surengta daugiausia. Tikriausiai taip susiklostė“, – kalbėjo 2015 metais gražiausios knygos konkurso diplomą vaikų ir jaunimo knygų teminėje grupėje už apipavidalintą A. Baranausko „Anykščių šilelį“ gavusi L. Uzdraitė.
Žmonės domisi menu
Dailininkės paklausus, ar šiuolaikinis žmogus eina į parodas ir bėgant metams, žmonių susidomėjimas menu nemažėja, L. Uzdraitė tikino, kad lankytojų parodose netrūksta.
„Kalbant iš savo patirties ir ką man ypač įdomu stebėti – aš nuvažiuoju į visiškai kitą miestą, kuriame kartais neturiu nė vieno pažįstamo ir matau, kad ateina žmonių ir jų ateina tikrai nemažai. Žmonės domisi, iš parodų man lieka šilti prisiminimai, užsimezga pokalbiai, pamatai savo darbų vertę. Parodos – kaip lakmuso popierėlis, pasižiūri, kiek mano kūryba susidomi, kiek ji patinka, kas aktualu, į ką žmonės atkreipia dėmesį“, – kalbėjo grafikė, knygų iliustratorė.
L. Uzdraitė sakė, kad jos darbus žmonės dažnai įsigyja dovanoti.
Paroda – darbų įvertinimas
Menininkę dar vaikystėje patraukė knygos, jų iliustracijos. Anykščiuose užaugusi L. Uzdraitė sakė, kad jos kūrybos kelias ir polinkis į grafiką prasidėjo nuo pasakų knygelių.
„Aš labai mėgau vartyti pasakų knygas su iliustracijomis.
Pieštos iliustracijos visada mane labai žavėjo ir žavėjo tie dailininkai, kurie jas piešė. Gal dėl to gimė noras ir pačiai iliustruoti“, – L. Uzdraitė kalbėjo apie tai, kodėl ėmė apipavidalinti knygas.
Vėliau L. Uždraitė pradėjo vartyti meno albumus, kuriuose yra tapybos, grafikos kūriniai. Ypač jai patikdavo grafikos darbai.
„Tai ir patraukė mane pasirinkti grafiką ir būtent knygos meno sritį – paruoši spaudai tekstą, jį apipavidalini, apvelki estetikos rūbu ir tuo pačiu pieši. Realizuoji save visapusiškai. Iliustracija yra grafikų duona“, – apie pasirinktą meno sritį pasakojo pašnekovė.
„Sakyčiau, kad kūrybos procesas yra pats įdomiausias – kol sugalvoji, reikia ir kančios, paskui ateina džiaugsmas, kai dirbi atradusi, ką nori pasakyti ir kaip tai atlikti. O galutinis rezultatas – kai darbus parodai žmonėms. Tuomet matai, kaip tai pavyko. Visi etapai yra džiaugsmingi“, – apie savo kūrybą pasakojo L. Uzdraitė.
Menininkė kuria darbus ir pagal užsakymus. Ji teigia, jog ši darbo dalis taip pat labai įdomi, tačiau reikalaujanti daugiau iššūkių.
„Tu turi įsiklausyti į žmogaus norą ir rasti tą sprendimą, kad jis būtų patenkintas, o aš būčiau atlikusi darbą profesionaliai. Yra tekę susidurti ir su keistais užsakymais, tokiais, kuriuos nelabai pavyksta įgyvendinti. Bet tai priimi kaip patirtį. Stengiuosi išlaviruoti, tačiau kartais tenka ir atmesti. Visko nutinka, yra tekę ir atsisakyti užsakymo. Matau, kad neverta eikvoti laiko ir užsakymą perleidžiu kitam žmogui, nes matau, kad jis tai puikiai realizuos“, – teigė Anykščiuose gimusi ir užaugusi, o dabar ir kurianti L. Uzdraitė.
Galerija – erdvė augti
Grafikė L. Uzdraitė, drauge su kitomis menininkėmis – dizainere Jolanta Rimkute bei keramike Ramune Pranckevičiūte – daugiau nei prieš metus įkūrė profesionalaus meno Janydžių galeriją, kurioje menininkės ir kuria, ir savo darbus eksponuoja, ir juos parduoda.
„Janydžių galerijoje susibūrėme profesionalios menininkės, čia yra labai graži terpė augti, kūrybiniame kelyje siekti toliau. Mūsų toks ir tikslas – susitinkame, pabendraujame, ieškome naujų veiklų galerijai. Kasmet rengiame parodas – pirmoji buvo su akvarele, antroji – su tušu, dabar pasiėmėm pieštuką. Prisimindamos elementarias priemones, su jomis dirbdamos, pačios labai daug atrandame, paaugame. Galerijos toks tikslas ir yra – supažindinti žmones su profesionaliu menu ir galerijos erdvėse parodyti, kaip menas pritaikomas namuose.
Žmonės atvažiuoja ir iš kitų miestų, informacija, sakyčiau, eina iš lūpų į lūpas. Gražu stebėti atėjusius, išgirsti klausimus, domėjimąsi“, – džiaugėsi L. Uzdraitė.
Pasiteiravus apie ateities planus, grafikė, knygų iliustratorė prasitarė apie naują parodą.
„Tai bus mano kurtos knygutės. Parodą planuoju balandžio mėnesį, bet ne Anykščiuose“, – kalbėjo L. Uzdraitė, kol kas neatskleidusi, kokiose erdvėse bus galima pamatyti jos kūrinius.
