Dizainerė Jolanta Rimkutė: „Atėjūno žvilgsnis aštresnis“

Praėjo kiek daugiau nei metai, kai Anykščiuose kostiumų dizainerė Jolanta Rimkutė, drauge su kitomis Anykščiuose kuriančiomis menininkėmis šimtametėje troboje įkūrė profesionalaus meno Janydžių galeriją.
Apie praėjusius 2025-uosius – „Anykštos“ pokalbis su J. Rimkute.

„Yra dalykai, kurie nesimato, bet kuriuos jauti širdim. Pasiteisino darbas kūrybinėje grupėje, nes vienas neišjudėtum, – sakė su keramike Ramune Pranckevičiūte, grafike Loreta Uzdraite Janydžių galeriją įkūrusi J. Rimkutė. Prie mūsų prisijungė ir keramikė Lina Svirpelė. 2025 metais išvažiavom į Helsinkį (bendradarbiaudamos su Anykščių menų inkubatoriumi, rugsėjo mėnesį visos keturios dalyvavome didžiausioje Suomijos baldų ir interjero dizaino parodoje „Habitare“). Aš buvau ta, kuri labiausiai abejojau, ar važiuoti, bet išvykau. Mano indėlis – nauja akvarelinių staltiesių ir brikoliažinių žvakidžių kolekcija.“
„Padarėme edukaciją su Zita Inčirauskiene (menininke, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesore – aut. past.) – tai buvo nuostabus dviejų dienų pasibuvimas. Pakvietėme kūrėjas būti galerijos svečiais. Lina Vaišnytė eksponuoja tapybos darbus, Eglė Širvytė – juvelyriką. Dirbame ritmingai. Labai smagu, kad mūsų kūryba yra lokali, bet tuo pačiu ir globali. Mes savo darbų pardavėme Suomijoje, Norvegijoje, kelios mano staltiesės yra Liuksemburge, Anglijoje, Vokietijoje, Anykščiuose. Galerija yra vieta, kurioje lėtai pabūni ir, tuo pačiu, kuri pasauliui“, – pasakojo dizainerė.
Pasiteiravus, kas yra Janydžių galerijos lankytojas, mados dizainerė J. Rimkutė sakė:
„Yra žmonių kategorija, kuri čia niekada neužeis, bet yra ir tokia, kuri, mus pamačiusi, nuo čia pradeda pažintį su Anykščiais. Labai džiaugiuosi, kad galerijos dėka atėjo naujos, labai įdomios pažintys.
Yra, kas mus seka, kas pas mus atvažiuoja. Teoriškai reikėtų su klientu dirbti, bet mes ne visos turime laiko ir galimybių tą padaryti. Dar ne tiek tam skiriame laiko, kiek reikėtų. Kaip tikros menininkės – mums įdomiau procesas, o kad po to reikia parduoti – tai ne stipriausia mūsų dalis. Bet man visada lengviau parduoti kito darbą, nei savo, lengviau kalbėti ne už save, pasidžiaugti dėl kiekvieno kūrėjo.“
J. Rimkutė teigė, jog kol kas galerijoje dirba tik moterys ir jai tai labai patinka.
„Tai ne feministinis požiūris, bet man patinka, kad mūsų galerija yra moterų kūrybos salelė. Pajauta, atjauta kitokia. Nežinau, ar vyrų priimtume, nesame apie tai kalbėjusios. Tu nežinai, ką vyras gali įnešti. Mes viena kitos nedubliuojame, o viena kitą papildome. Galbūt mums tiktų mažoji skulptūros forma?“ – kad galbūt kada nors galerijoje galėtų atsirasti ir menininkas vyras, svarstė pašnekovė.
Kalbėdama apie Anykščius, save vis dar naujakure laikanti dizainerė sakė matanti, kiek mieste vyksta „intensyvaus kultūrinio gyvenimo“ ir teigė visur dalyvauti nespėjanti. Tačiau jai svarbiau ne nueiti į renginį ir „pažiūrėti į faktą“, bet kartu pabendrauti – tuomet galinti susipažinti tiek su anykštėnais, tiek atėjūnais. Paklausus, ar tie atėjūnai pas J. Rimkutę ateina pasikonsultuoti, kaip gi tuose Anykščiuose, dizainerė sakė, jog būna taip, kad paklausia.
„Po truputį sutinku, kad reikia 10 metų pragyventi, kad būtum savas. Bet gal ir „faina“, kad jaučiuosi tokia pirmaklasė – nepakaltinama. Dabar aš tyrinėju, man yra įdomu. Atėjūno žvilgsnis aštresnis, o paskui prie visko pripranti.
Tačiau prie ko neįpratau per metus laiko – tai prie triukšmo, esančio už lango. Neįpratau, kad per visus Anykščius važiuoja didžiulės mašinos. Norime kultūros kurorto statuso, bet nėra apvažiavimo. Jis yra privalu, gyvenimas nestovi vietoje ir tai yra gyvenimo kokybės pagerinimas.
Dar nepriprantu, kad prie gražiai beatsikuriančių Anykščių, yra tokia autobusų stotis. Ir tik trys maršrutai į Vilnių.
Anykščiai nebėra kaimas. Tačiau yra paradoksinė situacija: patys anykštėnai į Anykščius žiūri kaip į kaimą, bet kiti – ne. Čia požiūrio klausimas. O aš turiu savo oazę, man gerai, iš čia važinėjame į bet kur“, – apie Anykščius kalbėjo menininkė.
Su mados dizainere J. Rimkute taip pat kalbėjomės ir apie naujametinius Anykščių miesto papuošimus, savivaldybei kainavusius beveik 62 tūkst. eurų.
„Apie finansus nežinau, ką pasakyti, bet seku biudžetą kitų metų kultūrai ir man baisu, kas bus ir ko laukti kultūros žmonėms, kiek gerų sumanymų turės būti numarinama. Mane tas gąsdina. O kalbant apie miesto papuošimus… Nežinau – gal čia mes paskutinį kartą taip prabangiai? Aš praktiškas žmogus. Nepykstu, bet yra sunkūs laikai. Man atrodo labai nepraktiška, kad kiekvienais metais reikia vis kitaip.
Man, pavyzdžiui, per saldu, bet yra vientisa, atsikartojantys motyvai – o tai man patinka. Iliuminavimas savo duoda. Norėtųsi, kad jei išleidome tokią sumą, kad papuošimai rastų pritaikymą. Gal dalį papuošimų galima parduoti kitai savivaldybei? Juk kalbame apie tvarumą. Gal mainykimės?“ – svarstė mados dizainerė J. Rimkutė.