Anykščių krašto bajorų istorijas mena tik dokumentų nuotrupos („Aukštaitiškas formatas” Nr. 105)

Kušelevskiai – viena iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų giminių.
Praeityje jiems priklausė daug dvarų, tarp jų – ir Peniankai (prie Anykščių), Apasčia ir Mantagailiškis (Biržų r.) bei Kamariškės (Zarasų r.), o vienas iš šios giminės atstovų, Antanas Kušelevskis, XVIII amžiaus pabaigoje netgi užėmė pakankamai prestižines pareigas Ukmergės ir Anykščių žemės teismuose.
Informacijos apie Kušelevskių giminę bei jų dvarus nėra daug, istoriniai dokumentai pasklidę po įvairius archyvus, tad bandymas iš fragmentų rekonstruoti jų istorinį pasakojimą yra gana sudėtingas ir ilgai užtrukęs procesas.

Kušelevskių giminės istorija siekia 1580 metus, kuomet seniausiam žinomam šios giminės protėviui Grigaliui Kušelevskiui už pasižymėjimą Livonijos kare, valdovas Steponas Batoras suteikė privilegiją – 40 auksinų (zlotų) išmoką, kurią Kušelevskis turėjo gauti kasmet, iki gyvos galvos. 1592 metais iš valdovo Žygimanto III Vazos jis dar gavo Vainiškių viensėdį su valstiečiais, 1608 metais įsigijo aštuonis valakus žemės Radiukų kaime. Tačiau tai tik smulkios valdos, o šios giminės tėvonija nuo seno buvo Pamusės (Pamūšės?) dvaras.

1637 metais Grigaliaus Kušelevskio sūnus Samuelis įsigijo Pajaurių dvarą, buvusį netoli Svėdasų. Samuelio sūnūs Adomas ir Aleksandras dar išplėtė savo valdas – 1659 metais jie už pasižymėjimą karuose su maskvėnais ir švedais iš karaliaus Jono II Kazimiero gavo valdyti Zaboržės ir Prokševičių dvarus, o 1661 metais – dar ir Sudzilavičių dvarą. Taip jau XVII amžiaus antroje pusėje Kušelevskiai tuometiniame Ukmergės paviete į savo rankas buvo sukaupę nemažai dvarų valdų, generavusių dideles pajamas.
Anykščių apylinkėse Kušelevskiai įsitvirtino matyt dar XVIII amžiaus pirmoje pusėje, kuomet Samuelio Kušelevskio anūkas Jurgis čia ėmė pirkti žemes ir dvarus. Daugiau informacijos apie tai galima rasti gerokai vėlesniame, 1784 metais sudarytame Anykščių parapijos vietovių aprašyme: tuo metu Jurgio Kušelevskio sūnui, Upytės arklidininkui Ignotui Kušelevskiui čia priklausė Abromiškių, Ažubalių, Dvaronių, Pelyškių (dab. Pesliai), Romaškonių (išnykusi gyvenvietė), Skapiškėlių (dab. Skapiškiai), Vaivadiškių ir Vaičuviškių kaimai ir Peniankų bei Šlavėnų dvarai. Tuo pačiu kitai Kušelevskių giminės šakai dar priklausė ir dideli Apasčios, Kupreliškio ir Mantagailiškio dvarai Biržų apylinkėse, tačiau pagrindinė giminės rezidencija anuomet buvo Peniankuose.

Iš Peniankų buvo kilęs ir Ignoto Kušelevskio sūnus Antanas, kuris yra bene labiausiai žinomas šios giminės atstovas.
Iš istorinių šaltinių žinome, kad jam gana neblogai sekėsi kilti karjeros laiptais ir užimti tuo metu pakankamai prestižines pareigas: 1787–1794 metais jis buvo Ukmergės pavieto tiltininkas (rūpinosi viso pavieto tiltų statyba ir remontu), 1792–1794 metais buvo paskirtas vienu iš septynių naujai įkurto Anykščių žemės teismo teisėjų, kiek vėliau šį teismą panaikinus ir įjungus į atkurtą Ukmergės žemės teismą, ten jis ėmė dirbti raštininku. Pačioje XIX amžiaus pradžioje vedęs iš Livonijos kilusią Sofiją Šreder (~1780–1850), Antanas užgyveno ir pasiturinčios žmonos kraitį – dar visai neseniai Šrederių šeimos įsigytą Kamariškių dvarą pačiame Livonijos pasienyje, kur apie 1809–1810 metus ir persikėlė gyventi. Ten užaugino ir savo vaikus, sūnus Liucijaną ir Ignotą bei dukteris Antaniną Izabelę ir Pauliną Elžbietą.

1833 metais Kamariškėse miręs Antanas Kušelevskis buvo palaidotas Aleksandravėlės kapinių koplyčioje, 1851 metais ten atgulė ir jo žmona. Kamariškes paveldėjo vyresnysis Kušelevskių sūnus Liucijanas, kuris vedęs savo tolimo giminaičio dukterį Elžbietą Ksaverą Kušelevskytę iš Mantagailiškio persikėlė gyventi į Apasčios dvarą.
Kamariškes Liucijanas Kušelevskis užrašė savo sūnui Juozapui, tačiau pastarasis čia matyt net neketino gyventi ir 1858 metais šį dvarą su daugiau nei tūkstančiu hektarų žemės pardavė Kuršo gubernijoje gyvenusiam baronui Lotarui Reingoldui fon Brinkenui.

Tuo tarpu Peniankų dvaras priklausęs Liucijano Kušelevskio pusbroliui Jonui buvo smarkiai praskolintas, tad kai 1866 metais buvo baigtos dalybos tarp kreditorių, dvarą perėmė ponas Liudvikas Kurminas.
Liucijano Kušelevskio sūnus Juozapas dalyvavo 1863 metų sukilime, o sukilėliams pralaimėjus buvo suimtas. Bandydamas gelbėti savo kailį, jis išdavė Vilniuje, poeto Vladislovo Sirokomlės našlės bute besislapsčiusį sukilėlių vadą Titą Dalevskį ir dalyvavo provokacijoje jį sulaikant. Dalevskis buvo sušaudytas, o Juozapas Kušelevskis buvo ištremtas į Sibirą, Permės guberniją (šią istoriją yra aprašęs Jokūbas Geištoras savo 1857–1865 metų atsiminimų knygoje).

Vėliau dvarininkui buvo leista sugrįžti į Apaščią, kur 1901 metais jis ir mirė, palikęs našle Nataliją Čergiauskaitę, sūnus Antaną, Joną, dukras Jadvygą, Zofiją ir Marijoną. Kušelevskiams Apasčios dvaras priklausė iki 1905 metų, o vėliau jį įsigijo kiti šeimininkai.

Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas