Kada atsiskleidžia stebinančios Anykštijos gamtinės vertybės. Vildžiūnų atodanga

Dr. Regina Morkūnaitė

Saugomi, įdomūs ir vertingi gamtiniai objektai daug kur matomi ne tik gamtoje, bet ir reklaminiuose bukletuose. Apie gamtos vertybes  žinios akivaizdžiai surandamos vikipedijos ar kitose svetainėse. Bet tenka susidurti su gamtinėm vertybėm, kurios dar nustebina, net šokiruoja. Įsitikiname,  kad žinios apie jas dar turi būti pildomos, nes jau pasenusios. Žinoma, kad atodangos ant upių krantų vadinamos „istorijos metraščiais“, ne istorinių įvykių, bet gamtos reiškinių raidos įrodymais, kuriuos nagrinėja tyrėjai. Ir jei internete, literatūroj yra nurodymų, kad sunku pasiekti, kad neprieinamas kuris nors saugomas (žinome gi tuos bruzgynus abipus upelių) kraštovaizdis, saugomas unikalus medis, tai rudeniop, kai žolės palinksta, o lapija „pabėga“ žemyn nuo šakų, traukia pasiekti sudominusį reiškinį. Šiuo atveju toks patyrinėjimas buvo atliktas ties Vildžiūnų atodanga ant Virintos kairiojo kranto.

Prie Virintos, kairiojo Šventosios upės intako, irgi negreit prieisi dėl užslėptumo. Upelė Virinta (ilgis pagal vienus šaltinius 75, pagal kitus 66 km) turi tokį pavadinimą ir iš ko jis kilęs greit susipranta daugelis – nuo žodžio „virti, verstis, kunkuliuoti“. Prieiname šlaitą link upelės, pradėję apžvalgas nuo Būdragaidžio rezervatui skirto informacinio stendo (o kur informacija, kas suniokojo, ar greitai ARP atnaujins), tai spalio mėnesio grožis džiugina: nukritę klevo lapai sugeria ir atspindi saulės spindulius po šalnos, todėl dabar atitirpęs šerkšnas su lašeliais. Ir tie lašeliai spindi, dargi patys šviečia. Čia pat tvirti ąžuolai, penkiakamienis klevas, šalia praeina loma – įdubęs pailgas žemės paviršius.

Prisiartiname prie Šventosios, čia pat įteka Virinta, kur ji turėtų nustraksėt, nušniokšt link savo upės, o, matom, šioje santakoje abiejų upių ramybę. Ir Šventoji čia rami, lėta, matosi dugnas, plotis tarp krantų apie 50 m.

Aplinkui sugulusi pašalusi žolė, lengva eiti, o jei pasitikėsi bebrų pramintu taku, tai palengvinsi batams ir kojoms ėjimą. Pakrančių gamta dar priešinasi artėjantiems šalčiams, ramiai suklususi ir vis tokia pat raminanti. Virintos žiotys čia 6-7 m pločio, jos dugnas gilesnėje vagoje ir teka ji ramiau. Kitoje Šventosios upės pusėj Vetygalos kaimas, o toliau Abromiškio atodanga. Pagal žemėlapį Virintos santaka yra 12 km nuo Anykščių, o pati Virinta prasideda iš Virintų ežero šiaurės vakarinio galo ir turi daug intakų nuostabiais gražiais pavadinimais: Alanta, Sabala, Pulšis, Loba, Kurklė (kairieji), Karkla, Vastapa, Šventelė, Nevėža, Vaja (dešinieji). Jei šeimoj pavadinama kuri mergaitė Ūlos upės vardu, tai kai kurie šių intakiukų pavadinimų  kviečiasi vardo žmonėms taipogi. Juk  kuo ne gražus vardas Karkla, Vartapa. Bent žinos tokia mergaitė, kad ji ne viena tokia, iš gamtos yra jos vardas. Įdomumo ir palyginimo dėlei apie tokių upių sraunumą, kurį nulemia reljefo peraukštėjimai, tai Vilnios upė rytų Lietuvoje, kuri žemupy laikoma „kalnų upokšniu“ (čia gurgia, šniokščia per rėvas), turi peraukštėjimą nuo aukštupio link žiočių 124,6 m (Vilnios ilgis apie 80 km). Virinta gi nuo aukštupio link žiočių turi peraukštėjimą 111,1 m (Virintos ilgis apie 59-66 km), o jos vandens lygio svyravimų per metus amplitudė vidutiniškai 1,6 m, didžiausia 2,4 m. Palyginimui Vilnios vandens lygis per metus vidutiniškai svyruoja 1,2 m. Reiškia Virinta vidurupyje nėra itin rami ir nedaug skiriasi nuo Vilnios sraunumo. Teko skaityti straipsnį, kad baidarininkai skundžiasi sudėtingesniu plaukimu, tad patartina Virintos upe plaukti gegužės mėn.

Virintos žemupys tęsiasi nuo Kurklių miestelio iki žiočių ir čia randasi Virintos ichtiologinis draustinis (Anykščių regioniniame parke). Tai ta slėpiningoji Vildžiūnų atodanga (geologinis gamtos paveldo objektas nuo 2007 m) yra Virintos žemupyje netoli žiočių. Galima brautis jos dešine pakrante, ką darėme, stebėdamiesi spalio mėnesio gelsvais, dar žalsvais bei prigulusiais žolynais. Kairiuoju krantu galima surasti lengvesnį taką. Vildžiūnų atodanga (2 pav.) blyksteli kairiame Virintos krante savo baltumu, stebėtinu skardžio statumu, netikėtumu, kad čia gali ją tokią vertikaliai krentančią pamatyti, kai pati Virintos upė itin ramiai teka į Šventąją.

2 pav. Vildžiūnų atodanda kairiajame Virintos krante

Atodanga nenustebina kokia nors savo didybe kaip Pučkorių atodanga ant Vilnios kranto, bet ji tokia netikėta ir unikali, nors aukštis tik apie 10 m, o ilgis palei upės vingį apie 50 m. Ir kodėl ji tokia stati be nuobyrinų žymių, kodėl tokia balta su horizontaliais nežymiais rusvais sluoksneliais nuo vidurio link apačios? Pagal logiką ir geomorfologines hidrologines žinias vanduo apačioje turi graužti savo krantus, skardžius, bet čia statumas nenukenčia nuo bangelių pliuškenimo, išlaiko stojišką „charakterį“. Teko susipažinti su geologo A. Uginčiaus tyrimais, kad Vildžiūnų atodanga sudaryta iš susicementavusio smiltainio ir aliuvinio smėlio. Pažistami baidarininkai stebėjosi, kad tokios atodangos Lietuvos upėse dar nematė, o matė tik Latvijoj Gaujos upės baseine.

Na, nepačiupinėjom stačios atodangos nuogulų, nepaėmėm mėginio, bet liko šios vietos raidos mįslė, gal čia išliko koks palaidotas nuogulų pleištas, kuris galėjo po atsitraukusio ledyno iškilti (kai ledo danga nutirpsta, tai išlaisvinto paviršiaus kilimas vadinsi izostaziniu reiškiniu). Tokiu atveju priešledyniniai sluoksniai, jei jie kietos struktūros, atlaiko erozijas, išlieka. Juk kita Anykštijos krašto Šlavės upelio atodanga pasižymi devono laikotarpio sluoksniais, tik dabar nuobyrinų užverstais. Ir sunku žmogaus vaizduotėje sukurti raidos modelį, kaip tokiu atveju paviršiuje atsiveria milijonus metų turintieji geologiniai žemės sluoksniai (3 pav.).

3 pav. Balti sukietėję smėlio sluoksniai statmenai leidžiasi į Virintos srovę

O medžių krituoliai čia nuo abiejų krantų sugriuvę, susipynę lyg siūlo pereiti į kitą krantą ir patyrinėti, bet tai paliekame kitam kartui, kai ateis vasara. Gamtos paslaptys negreit perskaitomos, gal moderniais metodais bus nustatyti kiti geologinės raidos etapai. Dabar užteko vaizdais pasigrožėti, dar kartą norėsis aplankyti. Grįžtant net ir ąžuolų lapai savo forma priminė gelsvas kriaušes, o pušys drovėjosi pablukusių spyglių. Kiek toliau pamatėm ir aukštus kaip pušys beržus. Svyruoja nuo vėjo vienodo aukščio viršūnėmis, vienodo storumo kamienais.

Gamta vis kitokia ir ruduo vis stebina savo unikaliais „viražais“… ir kad stebintų (4 pav.).

4 pav. Slėpininga ir amžina upės tėkmė

Nuotraukos Vidmanto Januškos