Simboliai beveik visose kultūrose –vienodi

Pirmadienio, birželio 22-osios, vakare Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus salėje vyko antroji „Tautinės mokyklėlės“ paskaita „Tradicinė kultūra: laiko ir erdvės sampratos, pasaulio ir gyvybės medžių simbolika“, kurią vedė dailės istorikė, menotyrininkė doc. dr. Jolanta Zabulytė.

Laiko samprata – ciklinė

Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytoja doc. dr. J. Zabulytė susirinkusiesiems papasakojo apie tradicinės kultūros bruožus, kuo jie skiriasi, kaip keičiasi, kokie simboliai naudojami skirtingose tautose. O naudojami beveik visame pasaulyje labai panašūs simboliai, tik skiriasi jų stilistika.
„Kiekviena kultūra, kaip ir kiekvienas žmogus, yra kitokie ir jų kriterijai skirtingi. <…> Raštas, žodžio kultūra, – jos nėra nei aukštesnės, nei žemesnės, jos tiesiog yra kitokios. Žodžio galia žodinėje kultūroje yra pati stipriausia, o rašto kultūroje žodis nesvarbu, svarbiausia – raštas. O kalbant apie tradicinę kultūrą, turime omenyje kaimo kultūrą. Labai daug dėmenų ir bruožų yra išlikę iki šiol religinėse sistemose, nes tai yra stabilu“, – kalbėjo doc. dr. J. Zabulytė.
Doc. dr. J. Zabulytė pasakojo, jog anksčiau žmonės neskaičiavo laiko remdamiesi Kristaus gimimu, laiko samprata buvo ne linijinė, o ciklinė. Buvo pagrindinės keturios šventės, kurios buvo laikomos laiko virsmu. Tai – vasaros saulėgrįža, Rasos – aukščiausias taškas pagal dangaus simboliką, branda, kuomet jaunimas pina vainikėlį, atlieka kitus ritualus. Šiai šventei, pasak pranešėjos, labai svarbus simbolis yra vainikas, taip pat – vanduo. Buvo tikima, kad iš birželio 23 į 24 dieną, patekėjus saulei, rasa turi gydomųjų, jauninančių savybių. Svarbu ugnis – dangaus ir požemio simbolis.
„Svarbu ir paparčio žiedas. Buvo tikima, kad jis pražysta naktį ir tas, kas randa paparčio žiedą, įgauna magiškų galių – supranta kitų žmonių, gyvūnų mintis. Bet yra sąlyga: turi eiti vienas į mišką naktį. Vieni sako, kad turi pasitiesti baltą, nedažytą naminę drobulę, ant jos atsisėsti prie paparčio ir laukti visą naktį – jei krenta žiedas, turi spėti jį pagauti, kad nespėtų pasiekti žemės. Kiti sako, kad reikia apsidėti ratą šermukšnio lazdelėmis ir laukti. Šių simbolių prasmė – ta pati: apsauga. Būdavo, vieni eina ieškoti paparčio žiedo, o kiti gąsdina. Tai – tamsiųjų jėgų, kurios tavęs tyko, simbolis. Nes atėjai ne į savo pasaulį, apie kurį nieko nežinai. Beje, jei žmogui pavyksta pagauti paparčio žiedą, jis turi niekam neprasitarti, antraip visos galios dings“, – pasakojo doc. dr. J. Zabulytė.
Kita šventė – Ilgės, Vėlinės, švenčiamos nuėmus derlių. Žmonės dėkodavo protėviams, kad užaugino derlių ir tuo pačiu prašydavo apsaugos tamsiuoju metu. Tuomet – žiemos saulėgrįža, Kūčios – šeimos šventė, skirta protėviams, kuomet dar kartą padėkojama.
„Visi maistai – ritualiniai, susiję su derliumi. Kūčia ir kūčiukai: įvairių grūdų košė ir duonelė protėviams. Naktis į Kalėdas irgi yra burtų metas, vyksta bendravimas su požeminiu pasauliu. Tikima, kad tą naktį kalba gyvuliai – vėl tas pats motyvas“, – sakė doc. dr. J. Zabulytė.
Tuomet ateina Užgavėnės ir vėl – pavasario lygės.

Kvadratas – stabilumo ženklas

Kas yra kultūra erdviniu, o ne laiko požiūriu? – paskaitos klausytojų teiravosi dėstytoja.
„Sava laikoma ta erdvė, kuri sukultūrinta, įsisavinta, žmogaus pripažįstama. Tai – namai, kiemas, kaimas. <…> Kas nesukultūrinta, žmogui nepažinu, yra svetima, chaosas. Tai yra miškas, pelkė, kelias, laukai, kalnai – visa tai, kas žmogui nepriklauso. Ten yra visų demoninių būtybių gyvenamoji vieta. Žodis „pragaras“ reiškia „pro garus“, garuoti, o tai yra pelkė. Svetimos erdvės gali būti šventvietės, <…> Axis mundi vieta, kur atsidaro dangaus ir požemio pasaulis. Krikščionybėje tokios vietos dažniausiai siejamos su Marijos apsireikšimu.
<…> Šventa vieta galėjo būti ir namai. Tai – žmogaus šventykla, šeimos kūrimo vieta“, – kalbėjo doc. dr. J. Zabulytė, kuri susirinkusiesiems pasakojo ir apie mums svarbius simbolius.
„Visose pasaulio kultūrose kvadratas yra stabilumo ženklas. Taip pat labai svarbūs skaičiai yra 4, 2 ir 3. Turime tris taškus, tris pasaulius, tris laiko juostas; skaičius trys – sandaros skaičius. Keturi – tai keturios pasaulio šalys, keturi vėjai, keturi gamtos elementai…
Apskritimas. Plačiąja prasme – amžinybė, begalybė, siauresne – dangus, Dievas. Kryžius apskritime plačiąja prasme – pasaulis, siauresne – saulės simbolis. Šią simboliką matome jau nuo neolito laikų, Baltų kultūroje.
Augaliniai motyvai, segmentinės žvaigždės irgi labai svarbu.
Yra mandalos, kurių principas – tas pats. Matome centrą, vertikalę, horizontalę, viskas brėžiama į kvadratą, kur aiškiai matosi keturi vartai – keturios pasaulio šalys. Visa tai įrėžiama į apskritimą, dar po to dedama į kvadratą – kosmoso energijos, visatos ir žemiškojo stabilumo ryšys. Viskas sujungta apskritimais, nieko nėra atsitiktinio“, – žiniomis dalijosi humanitarinių mokslų daktarė.

Medis yra populiariausias įvaizdis

Doc. dr. J. Zabulytė pristatė ir įvairius įvaizdžius kultūroje, kurie turi panašias reikšmes kone visur.
„Visų pirma, visos stulpinės formos – jos turi įkastą požeminę dalį, žeminę dalį ir viršutinę.
Ten, kur stovi stelos, tikėtina, kad buvo svarbaus žmogaus kapas. Kanados Haidu saloje iki dabar statomi toteminiai stulpai. O pas mus būdavo statomi labai aukšti, iki 15 metrų, stogastulpiai: įkastoji dalis – požemis, stulpas su nameliu, kuriame dabar „apgyvendinamas“ šventasis – tai yra žemė, ir viršūnė, dažniausiai su medine ar metaline saule atstovauja dangų“, – sakė dėstytoja.
Kitas įvaizdis – kolona, kuri turi tris dalis. Pati kolona yra Axis mundi, laikanti konstrukcija. Taip pat yra obeliskai, piramidės, kupolai.
Pats populiariausias įvaizdis, pasak doc. dr. J. Zabulytės – medis, kaip pasaulio ašis.
„Medis pirmiausia yra šaknys, kurios priklauso požeminiam pasauliui. Šaknys maitina medį. <…> Visa, kas yra viršuje, vaizduoja žemiškąjį pasaulį, o viršūnė, kurioje vaizduojamas gaidys (saulės, šviesos, aušros paukštis), vaizduoja dangaus pasaulį. Skirtingose šalyse vaizduojamas skirtingas medis, pasauliai. Bet simboliai tie patys – medžiai. Mūsų medis – ąžuolas.
Medžiai buvo ir šventyklos, prie kurių buvo atliekamos apeigos“, – pasakojo doc. dr. J. Zabulytė.
Kitas variantas – gyvybės medis. Tai, pasak dėstytojos, yra ir tas pats, ir ne tas pats. Tas pats – nes susiję su medžiu, medžio įvaizdžiu.
„Bet tai nėra medis, taip išreiškiama augimo idėja. Pats seniausias gyvybės medis yra Sirijoje. Labai dažnai toks medis baigiasi kankorėžiais, žiedais. <…>
Tautodailėje dažniausiai gyvybės medį matome ten, kas susiję su kraičiu, kraitinėmis skryniomis, kurios priklauso išskirtinai merginoms. Tie piešiniai – palinkėjimai merginoms, kad būk graži, žydinti ir vaisinga. Žmogaus vaisingumas – vienas pagrindinių kriterijų. Vyrauja augalai, bet yra vaizduojamas ir gandras, višta, gaidys. Niekur nenupiešti konkretūs augalai, bet labai svarbu buvo skaičius 3, dėl to piešti trys žiedlapiai. Buvo stilizuota žydinčio, vešlaus augalo idėja. Tokia ornamentika būdinga ir tautiniams kostiumams – skirtingose šalyse skirtinga stilistika“, – apie kone visame pasaulyje vyraujančius simbolius pasakojo Vilniaus dailės akademijos dėstytoja.
Gyvybės medis, kaip sakė doc. dr. J. Zabulytė, buvo vaizduojamas ant indaujų, darbo įrankių, rankšluostinių, vestuvinėje tekstilėje, prijuostėse, kurios moteriai turėjo ir apsauginę reikšmę.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas