Papasakotų apie tėvą, nesivaikiusį pinigų ir statuso

Lina RUŠĖNIENĖ

Ekscentrikas, impulsyvus keikūnas, šventasis ištvirkėlis – kaip tik nevadinamas legendinis dailininkas Stasys Petrauskas-Bitlas. Tai bene vienas ryškiausių Panevėžio savamokslių menininkų, tapiusių kultūros žmonių ir artimųjų portretus, ironiškus piešinius, kūręs religinės tematikos darbus, skulptūras bažnyčioms ir ikonas.

Kurį laiką po mirties valdininkų ir kultūros darbuotojų nustumtas į paraštę, menininkas niekad nebuvo pamirštas šeimos, bičiulių ir meno žinovų, o Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje ką tik atidaryta jo vardo galerija.

Apie visa tai kalbėjomės su Bitlo sūnumi – aktoriumi, režisieriaus asistentu Luku PETRAUSKU.

– „Ačiū, tėte, čia dabar tavo galerija“, – taip sakėte per galerijos bibliotekoje atidarymą. Jūsų tėvo, o mums Bitlo, su mumis nebėra jau 16 metų, tad į Vilnių po jo mirties gyventi išvykusi visa jūsų šeima veikiausiai džiaugiasi šia bibliotekos iniciatyva simboliškai grąžinti Stasį Petrauską į Panevėžį? Kaip atrinkote tėvo darbus galerijai?

– Paroda galerijoje keisis kas pusę metų, todėl galėsime parodyti daug jo darbų. Tvarkingieji menininkai žymisi, kur nukeliauja jų kūriniai, bet tėvas juos tiesiog išdalindavo, išdovanodavo, jie keliaudavo iš vienų namų į kitus. Ne kartą, pamenu, atsiradus kokiam nors paveikslui, pats nustebdavo: „O kas gi čia per darbas?“

Šįkart atrinkome penkis ofortus. Kiek žinome, tiek ir tėra sukūręs, dar keletą kitų piešinių. Norėjome parodyti liniją – kiek daug galima atskleisti vienu brūkštelėjimu.

Bet man svarbiausia buvo parodyti šį tėvo autoportretą. Mano akimis, jis geriausias iš visų kitų jo autoportretų.

– Ar tiesa, kad Bitlas yra nutapęs apie 10 autoportretų? Ar bent dalis jų liko šeimoje – pas jus, brolį Matą, jūsų motiną Romą?

– Mes turime tris tėvo autoportretus. Jie nebuvo likę šeimoje, atpirkome. Suprantame, kad kolekcininkai mums ne grąžina tėvo darbus, o parduoda, tik skaudu būna, kai paprašo neįmanomai didelės sumos.

Visi autoportretai labai skirtingi, o šis, man seniai į akį kritęs, priklauso tėvo bičiuliui rašytojui Kaziui Sajai.

Tuos, kuriuos turime, jau rodėme per ankstesnes parodas. Per pastaruosius porą metų surengtos penkios parodos, o iki tol buvo štilis, kultūros darbuotojai nesidomėjo Bitlo kūryba dėl tam tikrų priežasčių. Tėvas buvo nustumtas į paraštes, o visi pajėgumai ir lėšos mesti į kitą pusę. Nieko dėl to nekaltinu, viskas natūraliai išsigrynins ir susidėlios.

– Veikiausiai galvoje turite Stasį Eidrigevičių, su kuriuo jūsų tėvas bylinėjosi ir kuriam dar gyvam esant Panevėžyje pastatytas muziejus? Tik štai kitas klausimas – ar jūsų šeima būtų norėjusi muziejaus, skirto Bitlui?

– Tėvas niekuomet nebuvo garbėtroška, nelaikė savęs didžiu menininku. Jis žaidė, nieko nesureikšmino, nelipdė iš savęs įžymybės. Turėti tokį didžiulį pastatą netgi nebūtų bitliška, neatitiktų jo būdo ir jo sampratos, kad reikia gyventi dabar ir čia.

– Prisimenant Stasį Petrauską, o ir dabar, per galerijos atidarymą, vis buvo kalbama, kad tai žmogus, netilpęs į jokius rėmus, o gal ir nenorėjęs tilpti. Kad buvo savamokslis, bet laisvas, savo keliu ėjęs kūrėjas. Vis kartojama, kad išsiskyrė ekscentriškumu, karštu būdu, vadinamas impulsyviu keikūnu, netgi – šventuoju ištvirkėliu. Iš šono klausant, tai skamba intriguojamai, romantiškai. Bet kokia buvo jūsų vaikystė? Kokį tėvą pamenate iš tų laikų, kai su broliu dar buvote vaikai?

– Kad tėvas išskirtinis, supratau labai anksti. Pasiimti vaikų iš darželio ateidavo tvarkingai vilkintys kiti tėvai. O mano tėvas – ilgaplaukis, ilgu odiniu puspalčiu.

Jutau, kad aplinkiniai į jį kitaip žiūri. Supratau, kad jis gyvena visiškai kitokiame pasaulyje, kuriame nėra rutinos ir kuriame nežinai, ką atneš kita diena.

– Tėvo bičiulė, žurnalistė Daiva Skirkevičienė kalbėjo, kad kiek-vienas susitikimas su Bitlu jai buvo kaip spektaklis. Ji prisiminė ir jūsų žodžius, kad tai buvo žmogus orkestras: dailininkas, poetas, muzikantas, artistas… O jūsų mamos Romos klasiokė ir draugė Algė Verbiejienė sakė, kad šeimos namų durys buvo nuolat atlapos. Kol Bitlas tapydavo, Roma tvarkydavo namus, gamindavo skanų maistą. Ar viskas taip ir buvo?

– Niekad nežinodavome, ar pas mus bus svečių… Bet dažniausiai jų būdavo. Svečius tėvas mėgo, o kitur viešėti – ne.

Mums, vaikams, tėvo kambarys buvo uždaresnė teritorija, tik vėliau jis nusipirko dirbtuves.

Dažniausiai visi kartu laiką leisdavome svetainėje. Nuo mūsų niekas nebuvo slepiama, tai buvo ir gera keikūnų mokykla (juokiasi).

Buvo laikas, kai keikiausi ir aš, bet tas periodas jau praeity, tuo labiau kad su žmona Austėja auginame tris vaikus – 19 metų Vincentą, 17 metų Barborą ir 9 metų Antaną.

Per galerijos atidarymą buvo tik Antanas, nes vyresniesiems – mokslai, laukia egzaminai.

– Ar savo vaikams linkėtumėte tokios vaikystės kaip pats gyvenote, ar vis dėlto geriau – taisyklės, rutina, dienotvarkė? Vyresnė karta dar pamena, kad menininkų kasdienybė buvo bohemiški baliai su alkoholiu ir naktiniais pašnekesiais. Bet juk dabar jaunimas laiką leidžia visiškai kitaip?

– Sutinku, kad viskas keičiasi. Iš tiesų, ir mano studijų metai buvo audringesni, o dabar gyvename ramiai.

Bet aš didžiavausi savo tėvais, tėvą labai mylėjau. Tiesa, vienu metu paauglystėje buvo periodas, kai jutau šiokios tokios gėdos jausmą. Bet tai neilgai truko.

Mačiau ir visišką mamos pasiaukojimą, begalinę meilę jam.

Kad ir kaip Bitlą įsivaizduotume, kokiomis spalvomis bepieštume, jis irgi labai mylėjo Romą. Pamenu jaukias ir itin jautrias šeimynines akimirkas.

Tėvas turėjo daug meilės, jos visiems pakakdavo. Juk ir pati Roma nebūtų su juo gyvenusi, jei nebūtų gavusi grąžos – meile, dėmesiu, šiltu jausmu.

– Esate aktorius. Ar iš tiesų tėvas nenorėjo, kad studijuotumėte aktorystę? Kokios ateities linkėjo, ką patarė?

– Jis nemėgo teatro ir teatrališkumo. Aš irgi esu prieš perdėtą dramatizmą – teatre ir gyvenime. Kai šitai pajuntu, galvoje iškart užsidega raudona lemputė.

Tėvo mintyse buvo, jis netgi šventai tikėjo, kad aš išsidūksiu ir kada nors tapsiu kunigu. Sakydavo, kad išsirinksiu sau šeimininkutę. Jos vesti, aišku, negalėsiu, bet ramiai gyvensiu, sakysiu pamokslus apie gėrį.

Pats apie tai rimtai niekad nemąsčiau, bet dėl mano kunigystės su tėvu vis pasikalbėdavome, vėliau jau tik juokais nuleisdavome.

Bet iš tiesų tėvas buvo giliai tikintis. Jis laviravo tarp šventumo ir gyvenimo be rėmų. O namuose turėjo įsirengęs altorių.

– Ar turėjote su tėvu bendrų juokelių, kuriuos tik judu suprastumėte?

– Įdomus klausimas… Niekad apie tai nebuvau mąstęs. Mes ne tokie, kuriuos reikia linksminti, nes patys mėgstame kitus prajuokinti. Gal šia prasme net buvo šiokia tokia šeimyninė konkurencija.

Tėvas mėgdavo parodyti savo vertinimą. „Gerai čia tu pasakei, gerai“, – tai būdavo jo pagyrimas. Bet neturėdavo kantrybės, nemėgo ilgai aiškinti, turėdavome iškart suprasti, ką nori pasakyti.

– Bitliaku ar Bitlu buvo vadinamas dėl išvaizdos ir dėl gyvenimo būdo. Gal žinote, kas pirmą kartą taip jį pavadino?

– Tiesą sakant, nesu girdėjęs, kad kas nors būtų kreipęsis į jį vadindamas Bitlu. Tik Stasiu, Staseliu.

– Klausėte į galerijos atidarymą atėjusių žmonių, gal turi idėjų filmui apie Bitlą. Nebijote, kad filme tėvas būtų arba per daug romantizuotai rodomas, arba jo gyvenimo būdas, jūs pats – nesuprastas?

– Apie filmą kalbamės su vienu iš dokumentinio kino režisierių, bet neskubame. Kartais atrodo, kad idėja – jau čia pat, bet nė viena dar nesimaterializavo.

Po Bitlo mirties buvo tarsi nepatogu apie jį kalbėti, todėl jei filme pavyktų atskleisti jo dvasią ir tikrąjį paveikslą, aš pats nebijočiau likti nesuprastas. Neturiu ko prarasti.

Dabar menininkams labai svarbu, kokią jie vietą užima ir kiek uždirba, tarsi tai parodytų, ko žmogus vertas. Norėčiau pasakoti apie savo tėvą, kuriam nerūpėjo nei pinigai, nei žmogaus statusas.

Projektas „Krašto santakos. Laikmatis“