Legų sodybos šeimininkė Rita Vasiliauskienė spėjo ir priimti viešnias, ir iškepti joms duonos, ir pati pakarpyti.
Niūronyse, Arklio muziejuje esanti etnografinė Legų sodyba į ją užsukus „Anykštos“ žurnalistui, tradiciškai kvepėjo jos šeimininkės Ritos Vasiliauskienės kepama duona. Tačiau šį kartą žmonės į senąjį namą susirinko ne dėl duonos. Niūronyse tris dienas – nuo rugpjūčio 9-osios iki rugpjūčio 11-osios – vyko karpinių iš popieriaus pleneras „Popierinis Niūronių žirgelis“.
Prie Legų sodybos stalų darbavosi tautodailininkės iš visos Lietuvos – Druskininkų, Leipalingio, Vilniaus, Kėdainių, Utenos, Rokiškio, Kupiškio, Kauno, Ukmergės ir Anykščių – medikė Virgita Kalinovienė ir pati sodybos šeimininkė R. Vasiliauskienė.
„Popierinis Niūronių žirgelis“ – tradicinis, jau aštuntasis karpinių iš popieriaus pleneras Niūronyse.
Į plenerą susirinko keliolika skirtingo amžiaus ir įvairių profesijų moterų. Tarp karpytojų – ir Vilniaus universiteto profesorė, etnolingvistė dr. Birutė Jasiūnaitė.
„Ana makina kalbat lietuviškai – teip, kaip raikia“, – juokdamasi profesorės sritį paaiškino R. Vasiliauskienė.
„O štai tą šviesią galvą per Tris karalius papuošė karūna, ji – „Aukso vainiko“ laimėtoja“, – kolegės „Anykštai“ pristatė Jurgitą Zinkienę iš Mastaičių. Tautodailininkė iš Kauno rajono J. Zinkienė nacionalinėje liaudies dailės parodoje „Aukso vainikas“ pripažinta geriausia praėjusių metų kiaušinių margintoja.
Dalį darbų plenere kuriančios tautodailininkės padovanos Arklio muziejui. Dovanų gavo ir šių eilučių autorius – uteniškė Rasa Slesoriūnienė per keletą minučių nupiešė žurnalisto portretą.
Bent kelios iš plenero dalyvių yra profesionalios karpinių meistrės, savo kūrinius parduodančios mugėse, gaunančios specialių užsakymų ir iš to gyvenančios.
Tradiciškai plenere kuriami karpiniai turi sietis su arkliu, tiesa, šiemet nebuvo privaloma kurti konkretaus daikto – moterys pačios sprendė ką gamins – ar užuolaidėles, ar staltiesėles, ar lempos uždangalus, ar dar ką nors kita.
Karpytojų plenero krikštomama R. Vasiliauskienė vadino uteniškę Odetą Bražėnienę. „Ir aš per ją pakliuvau“, – „Anykštai“ sakė R. Vasiliauskienė. O O. Bražėnienė apie R. Vasiliauskienę sakė: „Aš turėjau pažintis, ji turėjo gryčią.“
O. Bražėnienė Utenos rajone Vaikutėnuose yra įkūrusi „Odetos galeriją“, kurioje sukaupta įspūdingiausia Lietuvoje margučių kolekcija.
O. Bražėnienė „Anykštai“ pasakojo, kad Lietuvoje karpinių menas atsirado dar XIX amžiaus pabaigoje. Iš biednystės moterys, dažniausiai avių vilnos kirpimo žirklėmis, nes kitokių neturėjo, karpė praktinius dalykus – langų, lentynų, žibalinių lempų užuolaidėles. Naudotas pats pigiausias vyniojamasis popierius arba net laikraščiai. Ir trobų sienas puošdavo karpiniais, nes XIX amžiaus pabaigoje ir net tarpukariu paveikslas kaimiečio namuose buvo neįsivaizduojamas dalykas.
Karpinių plenero dalyvės turi ir papildomą atrakciją – dauguma jų per visus plenerus nakvoja Niūronyse, Arklio muziejaus klėtyje ir seklyčioje.
„Turime feisbuke karpytojų grupę, tai naktį pradeda eiti reportažai iš seklyčios“, – juokėsi R. Vasiliauskienė.
Moterys prisiminė, kad vienais metais plenere dalyvavo aukštaūgė dailininkė, kuri niekaip negalėjo susirangyti į senovinę lovą. „Tiek prikrovėme pagalvių, kad ji miegojo sėdėdama“, – pasakojo moterys.
Dalis plenere sukurtų darbų bus padovanota Anykščių Arklio muziejui, dalis keliaus į Ukrainą, Kolomyjos muziejų. Autoriaus nuotr.
Per anykštėną, Kultūros atašė Ukrainoje Tomą Ivanauską karpytojos užmezgė ryšius su Ukrainos Kolomyjos miesto muziejumi ir vieną kartą per metus Anykščių Arklio ir Kolomyjos muziejai keičiasi karpinių siuntomis. Po karpinių plenero kiekviena iš karpytojų po vieną darbą padovanos Kolomyjos muziejui, o Kultūros atašė tradiciškai bus savotišku kurjeriu.
Anykštėnė, greitosios pagalbos medikė V. Kalinovienė prie karpytojų komandos prisijungė 2019-aisiais. Dailės mokyklą baigusi V. Kalinovienė prieš atrasdama karpymą tapė. Apskritai karpymu iš popieriaus kaip menu negali užsiimti nemokėdamas piešti, neturėdamas vaizduotės – turi įsivaizduoti, kaip atrodys karpinys, kuris atlikus darbą bus keliagubai išskleistas.
O R. Slesoriūnienė pasakojo, kad ji karpo ir portretus, yra dainiaus Maironio atvaizdą iškarpiusi.
Pati plenero šeimininkė, Anykščių Arklio muziejuje etninės kultūros specialiste dirbanti, įvairias edukacijas vedanti R. Vasiliauskienė yra baigusi Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, pagal išsilavinimą ji – stiklo dailininkė.
Ritos sūnus Donatas Inis – garsus dailininkas, Vilniaus dailės akademijos docentas.
R. Vasiliauskienė „Anykštai“ dėstė, kad tradiciniai karpytojų plenerai yra ir dalybos patirtimi, ir metinės veiklos ataskaitos.
„Kalbamės, dalinamės ką naujo sužinojome, pasakojame, ką per metus nuveikėme“, – dėstė R. Vasiliauskienė tikindama, kad karpytojų plenerai Niūronyse tęsis dar ne vienerius metus, o ypač reikšmingas bus 2028-ųjų, jubiliejinis, 10-asis, karpytojų pleneras.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
