Tikriausiai niekas nepaneigs, jei dar kartą pasakysiu, kad gyvenimas Lietuvoje yra sudarytas iš įvairiausių skandalų, be kurių nepraeina nei viena diena. Rodos, visai neseniai žiniasklaida rengė vos ne olimpines varžybas, koks laikraštis ar televizijos kanalas daugiau parodys ir pateiks medžiagos apie nusikaltusių kunigų pasturgalių reikalus.
Tos temos sezonas lyg ir baigėsi, nes kai kurie žurnalistai be jokio skrupulo pradėjo atpasakoti jau ne pirmą kartą aprašytus kai kurių kunigų nuotykius, pridedant kokį nors sakinį, bent su dirbtinio intelekto pagalba. Tada sekė kratų aprašymas vienos partijos narių namuose ir darbo vietose.
Nuobodi tema: kratos. Vis tiek visi žinome, kad niekas viešai ir aiškiai nepasakys, ko ten ieškojo ir ką rado. Nebent slaptuosius Remigijaus Žemaitaičio kulinarinius receptus. O tai jau būtų ne kas…
O štai visai neseniai, beveik čia pat šviežutėlis skandalas: į mūsų žydrą padangę buvo pakelti NATO naikintuvai, kurie, anot vienos mano pažįstamos, vardu Zinos: „bandė išsiaiškinti kas skrenda: dronai ar paukščiai arba dronai, galėję apsimesti paukščiais“. Gerai, kad ten buvo tik paukščiai. Tik ar ne per prabangus tiems paukščiams buvo parodytas dėmesys? Paklauskite kariškių, kiek kainuoja pakelti vieną naikintuvą virš mūsų galvų ir suprasite, kokia tai prabanga.
Tačiau ne apie naikintuvus, ne apie kratas ir ne apie kunigų pasturgalių nuodėmes noriu šį kartą prabilti. Bet apie patriotizmą, virtusį kiaulės galva. Ir sugalvok tu taip! Bet kai patriotinis kraujas užverda, girdint ir matant kaip „babajai“ (naudoju kai kurių lietuvių vyrų žargoną, už kurį nuoširdžiai atsiprašau kitataučių) savo skaičiumi didėja kryžių, vyčių ir visokių marijų žemėje, kai kam tampa be galo kilnus ir aukos vertas tikslas: atsisakyti naminės šaltienos su česnaku ir pipiriukais, o kiaulės galvą, skirtą šaltienos gamybai, iškilmingai, lyg vėliavą, iškelti virš besimeldžiančių musulmonų galvų. Žinoma, kažkada vieni iškėlę nešė į Lietuvą Stalino saulę, o dabar kiti neša Lietuvos vardan iškėlę kiaulės galvą skanduodami: „Lietuva! Lietuva!“. Panašumų yra… Tik niekaip nesuprantu, prie ko čia tie šūksniai ir iškelta kiaulės galva?! Ai, visai jau tapau nemokša! Juk musulmonai nevalgo kiaulienos! Už tai galima juos taip paerzinti.
Panašiai buvo atsitikę su tarpukario vietos lietuviukais ir vietiniais žydais: patriotiškai nusiteikę vietiniai, katalikų šeimų jaunuoliai, gaudydavo žydų berniokus, o sugavę, kiaulės lašiniais ištrindavo žydelių veidukus. Na, o kitą dieną to jaunimėlio tėvai eidavo į žydų krautuves silkių ir kitų skanumynų pirkti.
Panašią istoriją, beje, man pasakojo vienas garsus Lietuvos kunigas iš Kauno (jau miręs). Na, sakyčiau, tais laikais buvo tokios tarptautinio lygio jaunimo išdaigos. O dabar vyrai juodais drabužiais (ne tie, kurie gaudo ateivius iš kosmoso) ir su savo „pirdomis“ (taip aš vadinu motociklus) nutarė patriotiškai paprotestuoti.
Šiaip, patinka man baikeriai. Patiktų labiau, jei jie kas sekmadienį eitų į bažnyčią, paskaitytų mišių skaitinius, pagiedotų chore. Bet nei vieno mano trijose sekmadieninėse parapijose nematau.
Matyt, kad neina ir į kitas bažnyčias, nebent paprašo kokį nors „savą“ kunigėlį, kad tas švęstu vandeniu apšlakstytų motociklus. Beje, kunigų su motociklais irgi esama. Jauni, lyg mongolų stepių žirgai tie mano broliai lekia keliais, aplenkdami kartais net vėją. Dieve, padėk! Taigi baikeriai ir dalyvavimas mišiose: kažkaip sunkiai suderinama. O štai tuo metu, kada tie mūsų tautiečiai besimeldžiantiems musulmonams Kaune iškilmingai rodė kiaulės galvą, tikriausiai nelabai kas ir drįso pagalvoti ir palyginti vieną labai svarbų ir akivaizdų dalyką: kiekvieną penktadienį dori ir pareigingi islamo išpažinėjai vyksta į mečetes ar į kitas musulmoniškos maldos vietas ir ten atlieka taip vadinamą penktadienio „namazą“ – maldą. Kas jau ne pirmą kartą matė vaizdus iš Kauno mečetės teritorijos, tikriausiai stebėjosi, kad ten minios vyrų – daugiausiai jaunų (moterys musulmonės irgi turi melstis, bet atskirai), atlieka savo savaitės maldos praktiką. Na, o mūsų bažnyčiose tokių jaunų ar mažiau jaunų vyrų jau reikia ieškoti „su žiburiu“.
Žinoma, labai patogu graudentis, rėkauti, verkšlenti, kad musulmonai užvaldys Lietuvą (Europą jau baigia užvaldyti), suvilios likusias geltonkases mergiotes, joms „pridarys“ vaikų. O tada lietuviai išnyks kartu su tikėjimu ir savo kultūra. Žinoma, neduok Dieve!
Tačiau jei tie lietuviai, lietuvaičiai ir lietuvaitės būtų tokios pareigingos savo tautinei-religinei dvasiai ir jos atžvilgiu, tai pavojaus, apie kurį vis garsiau kalbama, tikrai nebūtų. Bet kur tau! Lietuviukai ir lietuvaitės sekmadienio mišias iškeičia į kepsninę arba į visokias pramogas. Tuo tarpu nuoširdžiai tikintys musulmonai savo šventadienius leidžia savo maldos namuose, o paskui ilsisi. Žinoma, kaip yra visokio plauko katalikų, taip visokių yra ir tų musulmonų.
Nei vienai pusei negalima dėlioti šventumo aureolių. Tačiau gal galima kažkaip kitokiu – daugiau išmintingu – būdu parodyti savo nuomonę, negu kilnoti vargšės kiaulės kalvą. Jau tikrai geriau virti iš jos šaltieną. Tai sakau net aš – kunigas-vegetaras ir nuoširdžiai visą gyvenimą ieškantis dieviškos ir žmogiškos išminties.
Na, o jei tie mano gerbiami baikeriai kas sekmadienį dalyvautų savo vietinių parapijų mišiose, tai tikrai ir aš gal pradžiai nusipirkčiau bent kokią paremontuotą „pirdą“, apsirengčiau dirbtinės odos (tikros odos nemėgstu dėl savo vegetariškos ideologijos) uniformą, papuoštą ne nacistine simbolika, o šventųjų atvaizdais ir kryželiais ir važiuočiau, kad ir iki paties Kavarsko ar Balbieriškio, o gal ir į pačią Lenkiją – į „Biedronką“ bent pigesnių „Kimbo“ kavos pupelių. Tačiau tai tik svajonės arba sapnas, kuriam paaiškinimo nesurasčiau net senovės Egipto sapnininke. Tik norisi, kad kada nors Lietuva ir lietuviai išliptų iš to chamizmo šūdo. To „dalyko“ jau per akis. Nebemokama net kultūringai protestuoti: būtinai reikia patyčių, būtinai reikia kažką priminti koja, sutraiškyti, nes tas ar ta yra kitoks ar kitokia negu bliaunanti minia ar banda. O ir pats chamizmas – negi tai jau tampa lietuvių nacionaline ypatybe? Gal ne veltui tada mūsų garsus filosofas Leonidas Donskis apibūdino chamizmą kaip „kito pažeminimo džiaugsmą“.
Gerai tad pagalvokim, ar visuomenėje vis labiau įsigalintis chamizmas nėra viena iš pavojingiausių nacionalinių grėsmių? Pagalvokim dar: ar tokios vertybės kaip išmintis ir dvasingumas mūsų visuomenėje dar turi vertę ir vietą? Ar net valstybine ir gimtąja kalba žmonės dar gali susikalbėti ir surasti bendrystę? Ar ir čia jau be dirbtinio intelekto nei žingsnio?
Nepamirškime, kad žmonės yra sukurti bendrystei, o ne vienas kito naikinimui, žeminimui, patyčioms. Taigi ir religija – kokia ji bebūtų skirtinga, turi vienyti, o ne skaldyti. Deja, chamo ideologija palietė ir religiją. O jei religija yra atmetama, tada chamas randa sau vietą dažnai tuščiose sielose. Juk tuštuma ilgai viena nebūna. Ją kažkas greitai užpildo.
Prisiminiau dar vieną patirtį, liečiančią musulmonus. Kažkada teko gydytis vienoje Kauno universitetinėje ligoninėje. Mūsų palatas lankydavo kokių 25 metų jaunuolis iš Irano. Stengdavosi gražiai ir taisyklingai kalbėti lietuviškai, visada šypsodavosi, o į mane kreipdavosi labai pagarbiai, nes žinojo, kad esu kunigas. Niekada nepamiršiu vaizdo, matyto savo akimis.
Vaikščiodamas ligoninės skyriaus koridoriumi, pamačiau pro praviras palatos duris, kaip tas vaikinukas iranietis atsiklaupęs plovė ir rankšluosčiu šluostė sunkiai vaikščiojančios senutės kojas, vis jos paklausdamas: „Mamyte, ar neskauda?“. „Biškį skauda, vaikeli“, – glostydama juodaplaukę to vaikinuko galvą, guodėsi senutė. Geresnio biblinio vaizdo nesu gyvenime matęs. Manau, kad ir Šventajame Korane toks pavyzdys nebūtų svetimas.
Juk ne veltui ir islamo dvasingumą gyvenantys sufijai moko artimo meilės darbų. Kitaip Dievas ir Jo malonė bus tolima lyg dangaus žvaigždės. Taigi, gal reiktų mums čia Lietuvoje kitaip pradėti gyventi. Reiktų pradėti į kitą žmogų žiūrėti ne vilko ar gyvatės, o žmogaus su širdimi akimis. Tada gal nereiks nei įžeidžiančių pravardžių, nereiks nei kiaulių galvų.
Reiks tik vieno iš daugelio: savo gyvenimu ir darbais pasirodyti taip, kad pats Dievas net nesuabejotų, kad esama tikrų, gerų, nuoširdžių ir katalikų, ir lietuvių patriotų, ir iš viso gerų žmonių. Bet argi taip tikrai gali būti?
