Utenoje gimęs ir augęs Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas, viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius iki šiol yra oficialus uteniškis. Rinkimuose jis tebebalsuoja Utenoje. Ir gyventojų pajamų mokestį moka Utenos rajono biudžetui.
Uteniškio viešųjų ryšių specialisto, Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto partnerystės docento Liutauro Ulevičiaus pavardė jaunystėje dažnai buvo minima skandalingose temose. Jaunas
„piarščikas“ prisijungė prie Prezidento Rolando Pakso patarėjų komandos jau prasidėjus Prezidento apkaltos procesui, vėliau bylinėjosi su Seimo kanceliarija dėl nuolatinės akreditacijos suteikimo, kol galų gale Vyriausiasis administracinis teismas jam priėmė palankų sprendimą.
L. Ulevičius viešai buvo matomas ir per Gretos Kildišienės skandalą. Kai Deltuvos šiaurinėje apygardoje išrinkta „valstiečių“ atstovė G. Kildišienė buvo stumiama iš parlamento, uteniškis vadovavo šios partijos komunikacijos komandai.
– Pasukote į akademinę veiklą – darbas Vilniaus universitete dabar yra pagrindinis Jūsų užsiėmimas?
– Pagrindinė veikla yra verslo konsultacijos. Akademinė veikla yra svarbi, bet ji daugiau laisvalaikio veikla, tam, kad neužmigčiau. O duoną užsidirbu iš verslo konsultacijų.
– Kodėl verslo konsultacijos? Išgarsėjote kaip viešųjų ryšių specialistas, dirbantis su politikais.
– Čia ir paradoksas. Žmonės žino, girdėjo, matė tai, kas yra viešoje erdvėje, o viešoje erdvėje tai, ką darai su politikais, žymiai geriau matosi, atsispindi. Ir geri, ir blogi darbai dirbant su politikais sulaukia daugiau dėmesio. O normalus, kasdienis darbas mažiau matomas, mažiau žiniasklaidoje atspindimas.
– Versle gal ir privalumas, jeigu nesimato konsultanto?
– Idealiu atveju, komunikacijoje konsultantas apskritai turėtų būti nematomas. Politikoje ne visada tai pavyksta pasiekti dėl įvairiausių priežasčių. Kartais pats padarai klaidas, dėl to tampi matomas. Bet skandalingoje temoje politikai viešųjų ryšių specialistą ar atstovą spaudai panaudoja kaip širmą, už kurios patys bando pasislėpti.
– Kartais ir pačiam konsultantui naudinga išlįsti iš už uždangos, pasirodyti. Taip platesnė auditorija apie jį sužino…
– Yra ir to dalyko. Bet čia balanso paieškos klausimas. Nes jeigu per daug matysiesi, tada klausimas – tu gerai mataisi, bet ar tavo klientas matosi. Jeigu esi visiškai nematomas – pavojus, kad tu paslėptas ir niekas tavęs nei girdės, nei matys, nei apie tave žinos. Profesionalai, aišku, mato, rinka maža, visus pagrindinius žaidėjus gali ant rankos pirštų suskaičiuoti. Dirbdamas verslo bendruomenėje tu gali likti ir nežinomu, bet tada tu sulauksi mažiau užklausimų.
– Regis, per sėkmingąją Ramūno Karbaukio rinkiminę kampaniją 2016-aisiais, dirbote kartu su kitu kraštiečiu, buvusiu Anykščių rajono meru, tada komunikacijos įmonės „VIP Comunicacion“ vadovu Dariumi Gudeliu?
– Čia dar vienas viešosios erdvės paradoksų – viešoje erdvėje įvardijama, kad neva aš dirbau su valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) rinkimų metu. Bet galiu atvirai apsakyti, jog dirbti su LVŽS pradėjau tik jiems pradėjus dirbti Seime, 2016 metų gruodžio pabaigoje. Rinkiminę kampaniją aktyviai stebėjau, netgi esu atskirose vietose juos pakritikavęs.
– Gretos Kildišienės skandalo nesuvaldėte. Ji pasitraukė iš Seimo, o per Lietuvą nuėjo negeras šleifas.
– Žargonu tariant, ji nesugebėjo išlaikyti smūgio. Dėmesys ir viešas spaudimas reikalauja specifinių gebėjimų ir specifinės reakcijos. O ji buvo jautresnė ir šito dalyko nepavežė.
– Kiek domitės Utenos regiono politika, savivaldybėmis?
– Pagrindinius lyderius galiu išvardinti. Aišku, savo gimtąją Uteną geriausiai žinau. Daugelį merų asmeniškai pažįstu, o dabartinis Utenos rajono meras Marijus Kaukėnas buvo mano klasiokas.
– Kaip galite paaiškinti nepartinio Vitalijaus Šeršniovo pergalę Seimo rinkimuose Utenos apygardoje?
– Utenos rajono rinkėjai yra specifinė grupė, kurioje dominuoja klasikiniai postsovietiniai socialdemokratų rinkėjai, bet juos vis labiau barsto dabartinė socialdemokratų politika. Natūralu, kad jie nebežino kur dėtis. Turiu omenyje visus buvusio Utenos rajono mero, socialdemokrato Alvydo Katino viražus. A. Katino veikimas iš esmės sugadino visą socialdemokratų turėtą bazę. Ir tie rinkėjai ieško, kur galėtų mestis. V. Šeršniovas buvo tinkamas variantas. Jis jau nebe visiškai „darbietis“, bet ir ne koks klasikinis liberalas ar konservatorius, kas vėlgi turi atstūmimo efektą. Ir atsitiko toks dalykas, kad Šeršniovas buvusius vietinių socialdemokratų rinkėjus patraukė pas save.
– Bet atrodo, kad V. Šeršniovas nieko neteigė…
– Politikos komunikacijoje yra toks įdomus dalykas, kad kai kuriais atvejais protingiausia strategija yra tiesiog protingai patylėti arba nieko nedaryti. Arba leisti, kad bendros nuostatos, visiems žinomi dalykai, patys savaime uždominuotų. Tada nereikia pačiam kažko aiškinti, kurti istorijų. Tada kai kurie niuansai žymiai geriau prilimpa, negu jeigu pats viską pasakotum ir kurtum nuo nulio.
– Visagino fenomenas, kai energetikų mieste mero rinkimus laimi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Erlandas Galaguz?
– Kažkada bandžiau ilgai aiškintis ir suprasti, bet man nepavyko. „Valstiečiai“ ten turi stiprų įdirbį, dar nuo ankstesnių laikų. Ar E. Galaguz yra to pasekmė ar tęsinys – nežinau. Man nesueina ten keli galai. Iš vienos pusės – labai mišri apygarda, rusakalbiai. Turi padengti rusakalbių auditoriją ir visus jų specifinius lūkesčius. Ir šitoje vietoje prasideda visos įdomybės. Reikia, matyt, būti vietiniu, kad suprastum visus niuansus.
– Ar beatodairiškas melas, sąžinės neturėjimas, šnekėjimas tai, ką rinkėjai nori girdėti, yra politiko privalumas?
– Gal ne privalumas, bet konkurencinis pranašumas. Man tai neatrodo privalumu. Karma yra karma, ji visą laiką sugrįžta… Bet kad kovoje tai padeda, turint omenyje mūsų rinkėjo atminties savybes, tai faktas. Lengvai žadėti, lengvai užmiršti ką pažadėjai, politinei kampanijai yra pliusas. Žiūrint trumpu laikotarpiu. Paradoksas, kad norint trumpalaikius melagius aplošti trumpoje distancijoje, reikia turėti stiprų įdirbį ir stiprią savo vertybinę poziciją. Didžioji dalis konkurentų arba tokios neturi, arba neturi vietinio žinomumo. Kitaip tariant, jeigu protingas ir gražus vilnietis atvažiuoja ir bando laimėti – iš karto turės neigiamą kanotaciją ir turės padaryti gerokai daugiau, jog įrodytų, kad kažką sugeba. Žmonės yra paprasti ir žiūri paprastai – ar čia vietinis, mūsų žmogus, ar tai tik bandymas pasinaudoti rajonu.
– O melagį įveikti melu, daugiau ir stipriau meluoti ar verta?
– Trumpu laikotarpiu galima visko sugalvoti, ypač su dabartinėmis galimybėmis ir technologijomis. Bet sakyčiau, kad melas prieš melą nesuveiks. Būtų reikšmingas dalykas, jeigu prieš melą ateitų stipri, nuosekli argumentų kampanija. Jeigu kažkas nuosekliai parodytų, čia netiesa, čia melas, žadėta taip, o daroma kitaip. Oponentai turėtų tą melą išnaudoti ir jį eksponuoti. Bet tam reikia darbo, pastangų ir analitinių jėgų. Tai nėra paprasta ir nėra taip lengvai pasiekiama.
– Per kiek laiko kaip viešųjų ryšių specialistas imtumėtės „pagaminti“ ir „parduoti“ naują merą?
– Sakyčiau, mažiausiai reikia poros metų nuoseklaus darbo. Mažiausiai metus užtruktų pasiruošimo terminas, savęs prisistatymas, su žmonėmis susipažinimas. O antri metai yra darbas prieš konkrečius konkurentus, koalicijų, partnerysčių, bendradarbiavimo paieška. Tu neateini vienas. Vienas nesi lauke karys. Visada ateini ieškodamas prieš kažką arba už kažką, šalia kažko, su kažkuo. Kiekvienoje apygardoje situacija vis kitokia ir vis atskiras žaidimas.
Dabartinėje konjunktūroje, dabartinėje sistemoje eiti vien tik į merus neturint daugumos taryboje, būtų tam tikra prasme savižudybė. Kitaip tariant, tu gali teoriškai susidėlioti, kad mero postą laimėsi, bet tu būsi visiškai užblokuotas taryboje. Toks dalykas mažai perspektyvus. Koks malonumas būti užblokuotam ir vienam kabinete sėdėti, apsiaustyje.
– Antpečiai juk lieka…
– Žiūrint, ko žmogus nori pasiekti. Ar jam reikia gražaus pavadinimo prie pavardės, ar jis iš tiesų nori kažką dirbti ir padaryti. Jeigu nori keisti ir kažką reikšmingo daryti, bendras darbas su taryba yra privalomas.
– Koks Jūsų požiūris į tiesioginius mero rinkimus?
– Dabartinis variantas, kai renkamas atskiras meras, yra nesuderinta su bendra mūsų savivaldybių valdymo sistema. Galimas variantas ir atskiras, ir jungtinis, pavadinkim, bet tada reikia perskirstyti ir visas funkcijas. Jeigu yra atskiras, tada kaip prezidentinėje respublikoje, jis turi turėti galimybes formuoti visą administraciją, bet jeigu administracija yra šalia, tada merą tiesiogiai rinkti nėra prasmės. Merą išrenka, bet jis neturi funkcijų ar pagrindinių galių arba jų turi labai mažai.
Dabar tiesiogiai išrinktas meras yra šalia administracijos. Tiesiogiai išrinktas, visus rajono žmones atstovauja, bet realiai jis nustumtas nuo reikalų. Taip neturėtų būti. Tada ir padarykim tokį simbolinį medalį, čia yra simbolinis rajono vadovas… O praktiškai tarybos dauguma sprendžia ir dėlioja.
– Ką manote apie išmokų Tarybos nariams legalizavimą?
– Iš vienos pusės – anksčiau buvo visiška betvarkė, anksčiau ir tas neaiškumas prisidėjo prie tos nesąmonės, kuri čia gavosi. Iš kitos pusės – manau, kad už kiekvieną darbą turi būti atlyginama, tik nemanau, kad savivaldybių Tarybų narių darbas turėtų būti toks pats, kaip Seimo nario. Seimo nario darbas visgi nuolatinis, ilgalaikis. Tarybos narių darbas galėtų būti valandinis arba trečdalio ar ketvirtadalio dienos. Ir pagal tą valandinį laiką reikėtų daryti normalią apskaitą ir atitinkamai žmonėms atlyginti. Aš netikiu, kad už dyką ilgą laiką galima dirbti neatlygintinai. Galima neatlygintinai dirbti mėnesį, du gal tris, bet kai reikia keturis metus, tai visiems nusibosta ir motyvacija dingsta. Atlyginimas būtų paskata ir garantija, kad žmogus neimprovizuoja. Iš kitos pusės, buvusi sistema sudarė sąlygas piktnaudžiauti ir tai bet kokiu atveju blogai.
– Kiek politikui svarbi išvaizda?
– Išskirčiau du dalykus. Išvaizda paties, kas duota gamtos, ir susitvarkymas. Žmogus turi būti švarus, nusikirpęs, susišukavęs. Tai privaloma ir nediskutuotina. O tai, kad pas žmogų kreiva nosis ar garbanoti plaukai – joks ne argumentas. Kai kuriais atvejais neįprasta išvaizda gali būti net privalumu. Turime Seime Antaną Nedzinską, kuris būtent dėl išvaizdos išrinktas į Seimą. Aš garantuočiau, kad jo išskirtinis išorinis vaizdas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jį atpažino žmonės ir pažymėjo daugiamandatėje apygardoje. Čia vienas iš pavyzdžių, kad tas išskirtinumas nebūtinai yra trūkumas, o gali būti net ir privalumu.
– Mūsų premjerė – graži moteris (L. Ulevičius kalbintas gegužės pabaigoje, – red. past.). Neatrodo, kad jai daugiau atleidžiama, nei kitiems politikams?
– Vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti, bet gal apskritai moterų situacija su tuo siejama. Moters taip aktyviai, taip aršiai nekritikuojama, kaip būtų kritikuojamas vyras. Gal ne tiek išvaizdos, kiek lyties klausimas. Nors lyčių lygybė, turėtų būti vienodai, bet pagal faktą taip nėra. Bet nepastebėjau, kad šituo Ruginienė naudotųsi.
– Galėtumėte reitinguoti visas šešias Utenos apskrities savivaldybes? Ar galite jas palyginti?
– Labai schematiškai. Anykščiai labai sėkmingai buvo startavę prieš 10–15 metų, bet paskui buvo sustojimas. Molėtai tarsi judėjo prieš kokius 5-erius metus, pastaraisiais metais. Bet tarsi dabar yra stabtelėję. Zarasai tarsi turi kažkokių idėjų, bet jaučia žmonių stygių. Realiai pritrūko žmonių, kurie darytų darbus, kurie kurtų verslus, projektus. Ignalina ir Visaginas sakyčiau neišnaudoja savo potencialo, savo galimybių. Geriausias pavyzdys buvo žiemos sporto centras šią žiemą. Užmirštas, pamirštas, po kelių savaičių buvo prisimintas. Man čia buvo labai geras pavyzdys, kad tas visas kraštas stovi, stabdžiuoja.
Utena kaip visada – tarsi žmonių dar yra, tarsi turi idėjų, bet ar „poKatiniškas“ laikotarpis virto kažkokiais pasikeitimais? Manau, kad ne. Kaip sakė Masiulis, „feelingo nėra“… Man panašu, kad Utenoje kol kas nesugebėta to „feelingo“ atrasti. Kur to trūksta – čia klausimas. Mūsų išlikimo klausimas – demografija, jaunų šeimų, vaikų trūkumas – irgi yra viena pagrindinių Utenos problemų.
– O ne per ilgai Utenos rajono meras M. Kaukėnas užsižaidė buvusio mero A. Katino korta?
– Kaip tam anekdote – pirmais metais gali sakyti, kad ankstesnė valdžia viską darė blogai. Bet paskui jau reikia pradėti savo darbus daryti. O dabar panašu, kad viskas blogai, nes Katinas buvo, o tuoj reikės pradėti sakyti, kad kiti nauji trukdo dirbti. Dėl to ir sakau, kad man trūksta realaus proveržio.
– Ką manote apie popierinės spaudos likimą ir įtaką? Kiek mes dar išliksime?
– Vienas JAV investuotojas sakė, kad būtent vietinė, artimiausios prieigos žiniasklaida turi galimybę išlikti. Lietuvos atveju neva rajoninė žiniasklaida turėtų galėti išlikti. Ar tai Lietuvoje realu – nesu visiškai tikras. Manau, kiekvienas rajonas šiek tiek skirtingas ir įpročiai šiek tiek skirtingi. Klausimas yra, kiek vietinė žiniasklaida sugebės rasti jaunesnį vartotoją. Senjorai kol gyvi, įpratę. O kokie įpročiai susiformuoja dvidešimtmečių, trisdešimtmečių kontekste? Čia yra didelis klaustukas. Tada kyla rizika, kad kai kuriuose rajonuose vietinė spauda tampa vietos savivaldos sienlaikraščiu, kur savivaldybė viską kontroliuoja ir viską finansuoja. Tuo pagrindu verslo modelis tarytum išsilaiko. Bet turėti nepriklausomą ir nepavaldų savivaldybei laikraštį yra iššūkis. Kiek laikraštis sugebės būti viso judesio rajone dalyviu? Jeigu jis bus dalyviu, bus rengi-niuose, jeigu jį verslas matys kaip būtinąją sudėtinę savo dalį, jeigu nepames jaunimo dalyvavimo, tai šansų yra. Bet kitu atveju… Ir Lietuvoje tokių atvejų nemažai. Iš pradžių lengvai apsisaugo nuo vėjų per savivaldybių ir visokius kitokius finansavimus, o paskui vienu ar kitu laikotarpiu tam finansavimo šaltiniui nutrūkus, užsidaro iš viso.
– Spėju, kad viešųjų ryšių specialistui moraliai su verslu dirbti yra paprasčiau. Dirbant su politikais, visiškai netinkamą prekę reikia prakišti kaip kokybišką…
– Kai su studentais dirbu, sakau, kad yra du požiūrio taškai. Ar iš pradžių eina ideologija, o po to priemonių planas, ar pradžioje priemonių planas ir jis sukuria ideologiją. Dvi pasaulėžiūros ir du prieigos taškai. Manau, kad realiai patikimas ir ilgalaikis projektas yra, kai tu iš anksto esi nusistatęs ideologiją ir tada bandai sudėlioti savo priemones, komunikaciją ir taip toliau. Kitu atveju, jeigu tu mechaniškai bandai padaryti dirbtinį daiktą ir paskui sugalvoti jam ideologiją, tada labai greitai tie balti siūlai išlenda. Manau, kad lietuviškų politinių partijų viena iš bėdų, kad jos neturi iš anksto savo ideologijos ir pradeda nuo užduoties, kaip galime greitai laimėti. Yra tų trumpalaikių sėkmės taktikų, technologijų, kaip tu gali greitai apgauti rinkėjus, surinkti balsus ir laimėti mandatą, bet ilgu laikotarpiu nebežinai ką daryti, nebeturi atsakymo. O apsiversti ir grįžti į pagrindinį kelią nebeišeina.
– Bet V. Šeršniovą galima parduoti kaip gerą daiktą?
– Žiūrint į V. Šeršniovą jo ir yra didžiausia problema, kad startavęs su Darbo partija, dabar virtęs kažkokiu chameleonu, kituose rinkimuose turės didžiulį iššūkį – jis arba turės persiplakti prie kažkokios kitos politinės jėgos, arba jam bus labai sunku pakartoti ankstesnių rinkimų sėkmę.
– Apie Artūro Zuoko fenomeną. Ypatingai sėkmingai startavęs, bet nesusitaikęs su pirmuoju pralaimėjimu ir pradėjęs politines mutacijas, regis, nebeturi galimybių grįžti į politikos elitą?
– Jis charizmatiškas, manau, jo sėkmė Vilniaus savivaldybėje užliūliavo. Tai, kad A. Zuokas sugebėjo antrą kartą tapti meru, jam suteikė iliuzijų, kad jis turi galimybių veikti platesniu mastu. Bet politikoje vienas lauke ne karys. Ir pas jį visada atsiranda ta pati bėda.
Grįžtant prie savivaldybių situacijos, teoriškai tu gali laimėti mero postą, bet jeigu tave dauguma užblokuos – tu esi niekas. A. Zuoko bėda, kad dabar jis jau per daug nusikirtęs tiltų, nebeturi galimybių sudaryti platesnės palaikymo komandos, o dirbti, veikti norisi. Tada jam lieka vienasmeniai projektai, kurie reikšmingos sėkmės negali atnešti net ir teoriškai.
– Kartų klausimas. Keičiasi technologijos, o valdžioje lieka prie žibalinės lempos gimę žmonės.
– JAV prezidentui daugiau nei 80 metų… Jeigu žmogus sugeba ir gali, amžius nėra labai didelė problema. Kitas dalykas, o kur konkurencija? Ar mes turime aktyvių jaunų žmonių? Tokių kaip M. Kaukėnas Utenoje. Su visais jo trūkumais, Marijus yra pavyzdys, kuris daugiau nei 10 metų dirbo ir savo pasiekė. Bet klausimas, kiek mes tokių jaunų personažų turime kituose rajonuose. Ar yra Anykščiuose žmogus, kuris turėtų tokį įdirbį ir savo nuoseklią poziciją? Ar yra toks Zarasuose? Tas pats E. Galaguz, aš kiek prisimenu, ne pirmą kadenciją meras. Nuoseklumas, sakyčiau, gali atmušti amžiaus faktorių. Iš kitos pusės – kiekviename rajone yra amžiaus struktūra, kaip rinkėjai išsidėsto – kiek jaunimo, kiek senimo, kiek balsuoja iš Vilniaus ir kitų miestų.
– Vyresni linkę balsuoti už vyresnius?
– Taip. Jeigu žiūrint koreliaciją, tai žmogus visada balsuos, plius minus, savo amžiaus lygmenyje. Gal už šiek tiek jaunesnį, bet didelių skirtumų retai pasitaiko.
Pavadinimas kaip apie mūsų carą specialiai.
Įdomus žurnalas. Visus numerius pastarųjų 10 metų turiu.