Lietuvos šaulių sąjunga ir anykštėnai šauliai tarpukariu

Lietuvos šaulių sąjunga ginti Lietuvos nepriklausomybę visomis jėgomis – puolant priešininkui – su ginklu rankose, o taikos metu – miklinant kūną ir lavinant dvasios kilnumą bei pareigingumą – įsikūrė 1919 metais birželio 27 dieną.
Ją kuriant prisidėjo daug žymių to meto piliečių – dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, gamtininkas Tadas Ivanauskas, keliautojas Matas Šalčius, anykštėnai garsūs rašytojai bei visuomenininkai kan. Juozas Tumas-Vaižgantas ir Antanas Vienuolis–Žukauskas.

Svarbiausiu sąjungos kūrėju ir ideologu laikomas supratingas tautos vyras Vladas Putvinskis-Pūtvis. Savo raštuose jis griežtai išdėstė tautos gyvybiškumo stiprinimui reikalingiausius darbus. Daugelio demokratinių Europos šalių, pirmiausia laisvosios Šveicarijos, pavyzdžiu įkurta kultūrinė karinė organizacija Lietuvos šaulių sąjunga rūpinosi ginti ir saugoti nepriklausomybę bei lietuvybę, tautos sąmonę ir garbę.
Pasak V. Putvinskio-Pūtvio, šauliai turėjo tapti ta užuomazga, iš kurios privalėjo išdygti demokratiška, vien tik dvasios aristokratija, tas tautos nugarkaulis, kuriuo būtų galima atsiremti ir eiliniuose darbuose, ir audrai besiartinant.
„Šaulys turi būti visų pirma absoliučiai teisus ir doras. Jo žodis turi atstoti kitų priesaiką. Tai turi būti išlavintas, mandagus, greitas kiekvienam, ypač nelaimingiesiems padėti, akylus, drąsus, ir taktiškas tautos pavyzdys – jos naujas žiedas. Tai turi būti naujų amžių riteris.
…Sukurti Lietuvos gynėjo tipą, karį, pilietį… jei pavyks pasiekti tokio idealo, tai mūsų tauta niekuomet nežus. Tebūna žiauriausia okupacija, ji tokios tautos nesunaikins…“
„Nepamiršk, kad tu pats turi būti šeimininkas savo tėvynėj ir atsakai už visa, kas joje atsitinka. Sąmoningai vykdyk piliečio pareigas, nes juo geriau jas vykdysi, juo laisvesnis būsi. Tobula demokratinė tvarka nėra duodama ir negali būti iškovota: ji yra kuriama sąmoningų piliečių.“
„Nėra tokios jėgos, kuri galėtų pavergti tautą, tvirtai pasiryžusią kurti ir ginti savo laisvę, būti šeimininke savo tėvų ir protėvių žemėje. Būti tikru patriotu neįmanoma nebūnant doru, teisingu, sąžiningu, drausmingu ir pareigingu žmogumi. Blaivybė tautai yra svarbiau už kulkosvaidžius ir automatus. Kad žmogus galėtų atlikti savo pareigą tautai, Tėvynei, valstybei, jis turi būti ir fiziškai tvirtas, pasiruošęs, iškilus reikalui, ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę“, – skelbė šaulių priesakai.
Šaulių statute nurodoma, kad šaulys – Lietuvos nepriklausomybės saugotojas, pasirengęs dirbti Lietuvos saugumui, stiprybei ir gerovei, negailėdamas savo sveikatos ir gyvybės. Sąžiningai atlikti pareigas, šventai saugoti paslaptis, išlaikyti duotą žodį, būti blaivus, mandagus, klusnus vadams, broliukas lygiesiems, užtarti silpnuosius, sulaikyti nuo blogio, gelbėti pavojuje. Šaulys turi pažinti Lietuvos istoriją, mylėti ir gerbti savo kalbą ir papročius.

Šaulio garbės kodeksas įpareigojo:
Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuviškąją žemę.
Švieskis ir šviesk.
Stiprink valią ir kūną.
Būk drausmingas ir mandagus.
Gerbk ginklą.
Būk tiesus ir teisingas.
Tesėk žodį.
Būk budrus.
Saugok valstybės turtą.
Brangink šaulio vardą ir lietuvio garbę.

Šaulių ženklas – pailgas skydas su Jogailaičių kryžiumi, šūkis – „Nepriklausomai Lietuvai“. Šauliai turėjo patys įsigyti uniformą, prenumeruoti Šaulių sąjungos leidinį „Trimitas“.
„Lietuvos šauliai – dideli patriotai. Jie myli savo močiutę tėvynę, vis tiek, ar ji balta, ar tuo tarpu juoda. Baltą, gražią bet kas pamylės; ale tu mylėk, kad ji sava, ir dėk vargo, kad ji išbaltų. O Lietuvos geroji, širdingoji jaunuomenė, spiesdamasi į šaulių būrius, kaip tik ir yra pasiryžusi visa prakaituota arti ir akėti būsimajai gimtosios šalelės naudai…

Jei norime šiame pajūrio kampelyje, kurio visi godėjosi, išlikti, „šaulinkime“ savo tautą“, – taip apie šaulius rašė jau pirmajame „Trimito“ numeryje 1920 metų balandį straipsnį „Pulti ar gintis“ paskelbęs bei tris mėnesius šį leidinį redagavęs kan. Juozas Tumas-Vaižgantas.
„Šauliai turėtų būti tikri tautos ir valstybės sargai, kurie visur ir visuomet saugo tėvynę nuo išorinių ir vidaus priešų. Dori šauliai – tai mūsų laiminga ateitis, blogi šauliai – tai mūsų pražūtis“, – tikino prezidentas Kazimieras Grinius.
„Dvasios turtai, suderinti su medžiaginėmis tautos jėgomis, tikrai laiduos kraštui laisvę ir gerovę. Tauta be energingų, sumanių, pasiaukojusių ir nepartinių vadų yra pasmerkta žūti. Kas bet kuriuo būdu niekina juos, tas kasa ne tik sau, bet ir visai tautai kapą“, – tokie narsiojo generolo Povilo Plechavičiaus žodžiai. Kultūriniu darbu skatinti Tėvynės istorijos pažinimą, pilietiškumą, patriotizmą, mokytis karybos ir, jei reikės, apginti taip brangią laisvę ginklu.
Pirmieji būriai kūrėsi Kaune, tais lemtingais kovų už nepriklausomybę ir pirmųjų valstybės žingsnių metais. Tvarką ir lietuvišką valdžią išlaikyti padedantys sąmoningų ginkluotų vyrų būriai iš pradžių buvo vadinami tiesiog partizanais.
Mūsų krašto miesteliuose šaulių būrius kūrė aktyvūs tautiečiai, ūkininkai, inteligentai, kunigai. Jie dalyvavo kovose dėl Nepriklausomybės, daug lėmė sukilime išvaduojant ir prijungiant prie Lietuvos valstybės Klaipėdos kraštą. Čia pasižymėjo Troškūnų šauliai – partizanai, 1920 metų lapkričio 22 dieną pastoję kelią į šalį įsiveržusiems lenkų kavaleristams. Nelygioje kovoje žuvo penki troškūniečiai.
Taikiu laikotarpiu šauliai užsiiminėjo ne tik karyba, sportavo, mankštinosi, rengdavo manevrus, bet ir tautos sąmoningumo, patriotiškumo, pilietiškumo kėlimu. Rengė vakarus su paskaitomis, vaidinimais, ugdė ugniagesybą, mokėsi priešlėktuvinės net priešcheminės gynybos. Savo veiklai vystyti įsigydavo įvairaus sportinio bei kultūrinio inventoriaus, statėsi šaulių namus. Tikru kultūriniu židiniu tapo 1930 metais pastatyta Anykščių šaulių ramovė, kurioje ne tik vyko susirinkimai, vakarai, bet buvo rodomas kinas, veikė liaudies universitetas. Savus namus pasistatė ir Skiemonių šaulių būrys, kiti gi ruošėsi tai daryti ir laikinai glausdavosi valsčių savivaldybių, mokyklų patalpose. Anykštėnai šauliai subūrė pučiamųjų orkestrą, chorą, svėdasiškiai net 5 tūkstančių tiražu išleido gražiausių Svėdasų vaizdų albumėlį, kurį pardavinėjant surinktas lėšas numatyta skirti mūrinių dviaukščių šaulių namų statybai. Šautuvus ir kitus ginklus šauliai įsigydavo savo lėšomis, jų nupirkdavo stambesni ūkininkai, pramonininkai, kooperatininkai. Ypač ginklų dovanojimo vajus suaktyvėjo Europoje įsiplieskus karui. Pasižymėjo Kavarsko būrio šauliai – surinko nemažai aukų ir nupirko Lietuvos kariuomenei kulkosvaidį.

Universali organizacija, kurioje rengiamasi ne tik kraštą ginti, bet šviečiamasi, subrandinamas pilietis, mylintis savo tautą, valstybę, drąsiai siekiantis tiesos ir teisingumo. Vienijanti nepaisant luomų, turtinės padėties, religinių, dažnai net politinių, įsitikinimų. Daugelyje vietų būrių steigėjai bei aktyvūs nariai buvo kunigai. Organizacijos branduolį sudarė inteligentai – šauliai buvo dauguma mokytojų, tarnautojų, noriai į ją jungėsi ir ūkininkai. Draugijoje nuoširdžiai galėjo bendrauti ir labiausiai apsišvietę, ir tolimuose sodžiuose gyvenantys. Galėjo lavintis – mokytis karybos, ruošti paskaitas, dalyvauti pokalbiuose, sakyti kalbas, suvokti, kas dedasi pasaulyje.
Sąjungos žurnalas „Trimitas“, tuo metu vadintas laikraščiu, išeidavęs du kartus per mėnesį. Dauguma jo straipsnių buvo skirta krašto istorijai, kultūrai, svetimiems kraštams pažinti, taip pat buvo gausu karinių patarimų, žinelių apie būrių bei rinktinių veiklą.
Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, sveikindamas Kaune susirinkusius Šaulių sąjungos atstovus, kalbėjo, kad Šaulių sąjunga – ne tik karinė, ginkluota jėga, bet ir tautiškos kultūros organizacija, kad ji tarsi tarpinė grandis jungia visuomenę ir kariuomenę. Tobulėdama ji auklėja aplinkinius, jungia visas organizacijas į vieningą, bendrą talką. Drausmė, solidarumas, o ne aistringos varžytinės organizacijų darbe. „Vienybė pačioje sąjungoje, vienybė ir jos santykyje su kitais turi būti.“
Paskutiniais savo gyvavimo metais, 1940-aisiais, Lietuvos šaulių sąjunga vienijo 88 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių apie 80 nuošimčių buvo sodžiaus gyventojai – ūkininkai. Šalyje veikė 24 rinktinės, Anykščių krašto šauliai priklausė Ukmergės, Panevėžio, Utenos ir Rokiškio apskričių rinktinėms. Penkiolika gyvavimo metų sąjunga veikė kaip visuomeninė organizacija, buvo renkamos būrių ir rinktinių tarybos bei vadai, o nuo 1935 metų perėjo kariuomenės žinion, vadai jau buvo skiriami, o rinktinių vadais tapdavo apskričių viršininkai. Šaulių sąjungos veikla nutrūko 1940-aisiais, sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas