Ar dokumentinis kinas gali konkuruoti su socialiniais tinklais ir trumpais vaizdo įrašais, prie kurių šiandien esame taip pripratę? Kino kūrėjai įsitikinę, kad tikros žmonių istorijos vis dar turi galią prikaustyti dėmesį, nustebinti ir paskatinti pažvelgti į pasaulį kitaip. Tuo įsitikinti kvies lapkričio 3–28 dienomis Anykščiuose vyksiantis dokumentinio kino festivalis „ADOX“, kurio programoje – aštuoni Lietuvos ir užsienio kūrėjų filmai apie žmonių likimus, istorijos paslaptis, meną ir gamtą. Žiūrovų lauks ne tik filmų peržiūros, bet ir gyvi susitikimai su jų kūrėjais.
„Tikras dokumentinis kinas peržengia amžiaus, išsilavinimo ar pomėgių ribas. Būtent tokia ir buvo ADOX festivalio idėja – suteikti žmonėms galimybę pamatyti geriausius dokumentinius filmus, susitikti su jų kūrėjais ir atrasti istorijas, kurios ne tik sudomina, bet ir skatina mąstyti. Juk ne viskas, kas svarbu, turi būti greita ir lengvai suvartojama. Kartais verta sustoti, įsiklausyti ir skirti laiko istorijai, kuri dar ilgai išlieka atmintyje“, – sako pirmasis „ADOX festivalio sumanytojas, režisierius Arūnas Matelis.
Festivalio „ADOX“ ištakos siekia 2009 metus, kai Vilniuje ir Anykščiuose pradėtas organizuoti Europos dokumentinio kino projektas „EDOX“ („Europos dokumentika“). Tais pačiais metais Europos kino akademija suteikė projektui teisę organizuoti geriausio Europos dokumentinio filmo rinkimus, o 2013 metais – tiesiogiai transliuoti Europos kino apdovanojimų ceremoniją. Ilgainiui festivalis persikėlė į Anykščius ir virto „ADOX“ („Anykščių dokumentika“), tapusiu svarbia miesto kultūrinio gyvenimo dalimi. Per šį laikotarpį festivalyje viešėjo daugiau nei 20 žinomų užsienio kino menininkų, tarp jų – prestižinių tarptautinių festivalių laureatai.
Aštuoni filmai – nuo asmeninių istorijų iki gamtos paslapčių
Anykščių menų centro direktorius, festivalio organizatorius Tomas Tuskenis pasakoja, kad per beveik du dešimtmečius festivalis keitėsi, tačiau svarbiausias jo tikslas išliko tas pats – supažindinti žiūrovus su kokybišku dokumentiniu kinu ir suteikti galimybę gyvai susitikti su kūrėjais.
„Norisi parodyti naujausius filmus ir istorijas, kurių žmonės dar nėra matę. Šių metų programoje susitinka labai skirtingos temos – žmogus, gamta, istorija, menas. Siekiame, kad kiekvienas žiūrovas atrastų kažką sau artimo, o kartu turėtų galimybę susipažinti su tokiomis istorijomis, kurių galbūt pats nebūtų pasirinkęs“, – sako T. Tuskenis.
Šiemet festivalyje bus pristatyti aštuoni dokumentiniai filmai, kuriuose susipina asmeninės istorijos, menas, gamta, istorinė atmintis ir laiko tėkmė. Programoje – keturias „Sidabrines gerves“ pelnęs režisierės Aistės Žegulytės dokumentinis filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“, kuriame tyrinėjamas žmogaus santykis su laiku ir nykimu, taip pat režisieriaus Romo Lileikio filmas „Aš čia“ apie aktorių Kostą Smoriginą bei kiti.
Pasak T. Tuskenio, ADOX išskirtinumas slypi ne tik filmų programoje, bet ir galimybėje gyvai susitikti su jų autoriais, sužinoti, kaip gimsta dokumentinis kinas ir kiek laiko užtrunka jo kūrimas.
„Norime, kad žiūrovai turėtų galimybę susipažinti ne tik su režisieriais, bet ir su prodiuseriais, operatoriais, kompozitoriais bei kitais kino kūrėjais. Šiemet festivalyje viešės ir filmo „La Pietà“ režisieriai iš Ispanijos Rafa Molés ir Pepe Andreu. Tokie susitikimai leidžia geriau suprasti, kiek darbo slypi už kiekvieno dokumentinio filmo. Norime, kad žiūrovai iš pačių kūrėjų išgirstų apie šį procesą, jo iššūkius ir kūrybinius sprendimus“, – pasakoja organizatorius.
Festivalio filmai bus rodomi antradieniais ir ketvirtadieniais, o lapkričio 28 dieną vyks festivalio uždarymas – kino šeštadienis, kurio metu žiūrovai galės išvysti visus aštuonis programos filmus – nuo Nerijaus Mileriaus „Senio kelionių“ iki Vytauto Oškinio „Senelio“.
Dokumentinis kinas socialinių tinklų laikais
Šiandien, kai dėl žmonių dėmesio konkuruoja trumpi vaizdo įrašai ir socialiniai tinklai, dokumentinio kino kūrėjams tenka ieškoti būdų, kaip sudominti žiūrovus ilgesnėmis, daugiau dėmesio reikalaujančiomis istorijomis. Vis dėlto A. Matelis įsitikinęs, kad tai nėra naujas iššūkis.
„Įvairių audiovizualinių pagundų buvo visada. Šiandien tai socialiniai tinklai, anksčiau buvo kiti dalykai. Menui visais laikais teko kovoti dėl žmogaus dėmesio. Kaip padaryti, kad žmogus ateitų į parodą, perskaitytų knygą ar sulauktų akimirkos, kai kino salėje užgęsta šviesos, ir kartu su kitais žiūrovais dvi valandas praleistų stebėdamas tą pačią istoriją? Tai nuolatinis meno iššūkis“, – sako režisierius A. Matelis.
Anot jo, dokumentinis kinas neturi vienos konkrečios auditorijos, nes geros istorijos gali sudominti skirtingo amžiaus ir pomėgių žmones. Svarbiausia suteikti žiūrovams galimybę tokį kiną atrasti, o festivaliai tam sukuria palankias sąlygas.
Festivalio idėja gimė pastebėjus, kad aktyvų kultūrinį gyvenimą turinčiuose Anykščiuose tuo metu nebuvo kino teatro. Pirmuoju bandymu tapo filmo „Didžioji tyla“, pasakojančio apie tylos įžadus davusius vienuolius, peržiūra bažnyčioje. Nepaisant šalčio ir techninių nesklandumų, į ją susirinko apie 400 žmonių. Toks žiūrovų susidomėjimas paskatino A. Matelį pradėti dokumentinio kino festivalį.
Dokumentinis kinas – daugiau nei tikrovės fiksavimas
Kino prodiuserė Rasa Miškinytė, šiemet pelniusi „Sidabrinę gervę“ už geriausią metų mažumos bendros gamybos filmą „Traukiniai“, sako, kad susitikimai su žiūrovais neretai atskleidžia, kaip pasikeičia jų požiūris į dokumentinį kiną po peržiūros.
„Kartais žmonės klausia, kam žiūrėti dokumentiką – ji nuobodi. O pažiūrėję filmą patys nustemba. Dokumentinis kinas vis dar painiojamas su televizijos reportažais, nors kūrybinė dokumentika nėra vien tikrovės fiksavimas. Tai kūrybinis procesas, kuriame autorius renkasi, ką ir kaip filmuoti, kaip iš tos medžiagos kurti pasakojimą ir kokį savo santykį su pasauliu atskleisti“, – sako R. Miškinytė.
Pasak prodiuserės, geras dokumentinis filmas nebūtinai pateikia atsakymus. Jo vertė slypi ir gebėjime paskatinti žiūrovą kelti klausimus, atrasti naujas prasmes, o kartais – visai kitaip pažvelgti į jau pažįstamus dalykus.
Festivalio „ADOX“ programoje – du R. Miškinytės prodiusuoti filmai: „Traukiniai“ ir „Archyvų detektyvas“.
„Linkėčiau žiūrėti atviromis širdimis ir po filmo pagalvoti ne tik apie tai, ką kūrėjas norėjo pasakyti, bet ir ką tas filmas pasakė jums patiems. Norėtųsi, kad filmas paskatintų domėtis toliau, nes pasaulyje dar yra begalė nepapasakotų istorijų, kurioms atskleisti turbūt neužtektų ir viso mūsų gyvenimo“, – sako R. Miškinytė.
