Prieš pusantro mėnesio mįslingomis aplinkybėmis – apsinuodiję smalkėmis – iš gyvenimo išėję Anykščių krašto šviesuoliai, Viešintų klojimo teatro režisieriai Galina ir Vytautas Germanavičiai paskui save išsivedė ir savo vienturtį sūnų Daumantą.
Antidepresantai ir alkoholis – sprogstamas užtaisas
Olandijoje dirbęs ir Viešintose tėvų namuose po jų laidotuvių apsistojęs vaikinas prieš kelias dienas atšventė savo 28-ąjį gimtadienį ir netikėtai pasitraukė iš gyvenimo. Paaiškėjo, kad lemtingąją naktį tėvų namuose jis nebuvo vienas – čia nakvojo keli giminaičiai, jis pats iki vidurnakčio bendravo su savo mergina. Palydėjęs ją, grįžo namo ir netikėtai prieš save pakėlė ranką. Teigiama, kad iš prigimties jautrus vaikinas beveik dešimtmetį vartojo antidepresantus. Sumaišyti su gimtadienio proga pavartotu alkoholiu jie galėjo tapti sprogstamuoju mišiniu. Žinia pribloškė tragišką likimą pasirinkusio Daumanto ir jo tėvų G. ir V. Germanavičių buvusius draugus, vaikiną pasveikinusius gimtadienio proga.
Prieš du mėnesius palaidojo draugus, dabar – jų sūnų
Dizaineris, žygių žirgais iki Juodosios jūros ir į Krokuvą dalyvis Gintaras Kaltenis apie neseniai palaidotų savo šeimos draugų G. ir V. Germanavičių sūnaus Daumanto mirtį sužinojo iš Londone gyvenančios savo dukros, dizainerės Aurelijos.
„Su žmona savaitgalį lankėmės Kruonyje, apžiūrinėjom elektrinę. Staiga pasigirdo skambutis. Skambino dukra iš Londono ir verkdama pasakojo, kad nebėra Daumanto… Negalėjom patikėti. Apie tai, kas dedasi panosėje, sužinojom iš Londono. ..“, – sunkiai rinkdamas tinkamus žodžius kalbėjo G. Kaltenis.
Vos prieš pusantro mėnesio jis su žmona Rasa dalyvavo Galinos ir Vytauto, kurį visi vadino Vyteliu, laidotuvėse. Šiandien Viešintose laidoja jų sūnų Daumantą.
„Kai po studijų dvi jaunos šeimos susipažinome Viešintose, mano ir Vyto žmona laukėsi. Raselė pagimdė dukrą Aureliją, Galina – berniuką, kuris, deja, neišgyveno. Jį palaidojo Viešintose. Ten prieš beveik du mėnesius palaidojom Galiną ir Vytelį. Šiandien čia atguls ir Daumantas. Į vieną bendrą kapą. Gyvų iš šitos šeimos nebeliko“, – liūdnai konstatavo G. Kaltenis.
Daumantas gimė tais pačiais metais, kaip ir G. ir R. Kaltenių antroji dukra Neringa. „Su S. Germanavičiais kartu dirbom, kartu gyvenom, kartu auginom vaikus“, – prisiminė G. Kaltenis, nelaimingąjį Daumantą pažinojęs nuo vaikystės.
Gyvenimas, pažymėtas ženklu „juoda balta“
Vienturtis vaikinas užaugo lepinamas tėvų menininkų. Elgėsi, kaip norėjo. Baigęs studijas išvažiavo į Londoną. Paskui atsidūrė Olandijoje, dirbo laivų kompanijoje. Į tėvų laidotuves sugrįžo iš Olandijos, o po laidotuvių kuriam laikui pasiliko Viešintose. Tačiau gimtieji namai nenuramino skausmo, kaip tik jį aitrino. Vaikinas neištvėrė artimiausių žmonių netekties ir gimtadienio naktį pasitraukė iš gyvenimo.
G. Kaltenis tuo negali patikėti. „Juk vos prieš kelias dienas, per gimtadienį, jam į FB („Facebook“ – Alfa.lt) parašiau žinutę, pasveikinau, paklausiau, kaip sekasi. Jis man atsakė lakoniškai: „Balta juoda…“ Pasakiau, kad laikytųsi, pažadėjau birželio pirmąją atvažiuoti į Anykščius, į „Bėk, žirgeli” šventę. Sakiau susitiksim, pašnekėsim. Ir iš viso atvažiuok į Vilnių kada tik nori, kada tau tik reikia, tada ir užeik…” Jis užsirašė mano telefono numerį, o po dviejų dienų sužinojom, kad jo nebėra…“
Neseniai G. Kaltenis apie Daumantą kalbėjo netgi su Anykščių Arklio muziejaus darbuotojais, draugavusiais su G. ir V. Germanavičiais. Šie sakė nuolat kviesdavę jį atvažiuoti į Arklio muziejų, į šventes, jis žadėjo, bet taip ir neatvažiavo. „Kažkas su juo turėjo nuolat gyventi tėvų namuose. O gal jį reikėjo paguldyti į ligoninę, uždaryti į vienuolyną?“ – sunkių minčių neslėpė nuo nelaimės vaikino nesugebėjęs apsaugoti G. Kaltenis.
Vaikus turime mokyti gyventi ir išgyventi
Žinoma humoristė ir renginių vedėją Violeta Mičiulienė neslepia taip pat sukrėsta Germanavičių šeimą ištikusios žiaurios lemties. Ji su Anapilin iškeliavusiais teatralais G. ir V. Germanavičiais labai gražiai bendravusi, todėl sunkiai išgyvenusi mirtį. Jų sūnaus mirtis sukėlė naują šoką.
V. Mičiulienė prisipažino – trijų asmenų šeimos žūtis, skaudus išnykimas iš gyvenimo privertė apie labai daug ką pagalvoti. „Daugelis mūsų, ypač menininkai, labai mylime savo vaikus ir duodame jiems laisvę. Germanavičiai sūnų labai mylėjo, leido jam daryti ką nori, ką nori pasirinkti, o jis iš tos laisvės nelabai sugebėjo… Vienas paskutiniųjų mano pamąstymų po šitos tragedijos yra toks: šeimose, mokyklose, aukštosiose mokyklose šalia matematikos ir kalbų turime mokyti ir gyventi, išgyventi.
Kalbant apie Daumantą… Kai kas sako: po tėvų netekties draugai nepastebėjo jo tragiškos būsenos, paliko vieną… Netiesa! Jis buvo tėvų draugų globojamas, pats turėjo nemažai draugų, kurie nelaimės išvakarėse, per jo gimtadienį, suvažiavo norėdami jį pasveikinti, parodyti, kaip jis visiems rūpi, koks yra svarbus, bet jis nesugebėjo to įvertinti, gyventi be tų žmonių, kurie buvo jo sąmonės pastato fundamentas – savo tėvų“, – apgailestavo iš gyvenimo pasitraukusį vaikiną puikiai pažinojusi V. Mičiulienė.
Daumantą buvo ištikusi dviguba tragedija
Nebloga psichologe per daugelį metų tapusi renginių vedėja Violeta įsitikinusi, kad šiuolaikiniame žiauriame pasaulyje labai svarbu turėti artimą žmogų, bet taip pat svarbu mokėti išbūti vienam. Išmokti išgyventi vienam. Be abejo, tai reikalauja labai didelės stiprybės, nes su kai kuriais žmonėmis jaučiame labai stiprų ryšį, tad jų netektis virsta tragedija. Daumantą ištikusi tragedija – dviguba.
Violetos teigimu, prieš pat savo mirtį G. ir V. Germanavičiai renovavo savo namą Viešintose, įstatė naujus langus, darė viską, kad Daumantas galėtų grįžti namo ir gyventi, bet tie namai tapo jiems mirtinais spąstais. Sutuoktinių pora mirė apsinuodijusi smalkėmis, o sūnaus gyvenimas be jų prarado prasmę.
„Iš mūsų atimtas labai svarbus dalykas – tikėjimas ateitimi ir saugumo jausmas. Jaučiamės nesaugūs. Netekęs tėvų Daumantas pasijuto dvigubai nesaugus, ir tai jį palaužė. Aš labai daug galvoju, ar buvo žmogus, kuris galėjo tam sutrukdyti. Gal tai turėjo būti meilė, šeima, bet jis buvo nevedęs, dar ieškojo savo antros pusės, kabinosi į gyvenimą ir šiuo sunkiu laikotarpiu jam labai reikėjo tėvų“, – nuojautomis dalijosi Violeta.
Jaunas vyras išsigando ateities be tėvų
Moters teigimu, Daumanto sprendimas pasitraukti iš gyvenimo – didelė tragedija. Apie ją sužinoję ir jį pažinoję bendri draugai vakar „pakibo ant telefonų“. „Visi sutrikę. Visi tikėjo, visiems buvo svarbu, kad Daumantas po tėvų mirties atsitiestų, išsilaikytų. Neišsilaikė. Ir nieks neįžvelgė tragedijos, nors apie ją užsiminta buvo. Vaikinas išsigando ateities be tėvų, nes vienatvė baisus dalykas. Kai jauti, kad šalia nėra nieko, kam tu rūpi, labai blogai. Turi būti tas, kam tu iš tiesų rūpi“, – kalbėjo Violeta.
Daumantas, jos pastebėjimu, domėjosi internetu, buvo jautrus, uždaras, pažeidžiamas. Deja, iš savo tėvų neišmoko stiprybės. Ir tokių žmonių gana daug. Ką daryti, kad taip nenutiktų ir kitiems?
„Visada iš įvykio, nelaimės, tragedijos reikia padaryti išvadas. Nemanyti, kad po tragedijos žmogus pats atsities, išsilaikys. Reikia paimti už rankos ir nepaleisti. Bet dar vienas dalykas – būna, kad žmogus pagalbos nepriima. Nebegali, nebenori gyventi. Kaip išmokyti jį galėti? Kaip neprarasti vėliavos, kuri vadinasi gyvenimo džiaugsmas, ir kuris visad šalia. Vienas jį randa pas Dievą, kitas – šeimoje, trečias medituodamas gamtoje, džiaugdamasis tuo, ką mato. Reikia nepalikti, nepraeiti pro kenčiantį…“ – įsitikinusi išeitį iš savižudybių aklavietės vis dėlto reginti Violeta.
Tragediją pamiršti padeda darbas ir laikas
Jos manymu, Daumantas labai kentėjo. Pusantro mėnesio gyveno tuščiuose tėvų namuose, kur kiekvienas daiktas, kiekvienas kampas žadino prisiminimus. Vaikinui nereikėjo pasilikti Viešintose, reikėjo grįžti į Olandiją.
„Kada mus sunkios mintys užpuola? Tada, kai neturime ką veikti. Tokiu atveju reikia pasistengti nematyti to, kas skaudina, apie tai negalvoti ir dirbti dirbti dirbti… Neturėti laiko pagalvoti, pavalgyti, o ne kankinti save prisiminimais. O geriausias gydytojas yra laikas. Reikia išlaukti. Tuo metu geriau nedaryti visai nieko, nei kelti ranką prieš save.“
Po D. Germanavičiaus mirties Violeta sako spėjusi pasikalbėti su savo sūnumis ir netgi paklaususi, ką jie darytų, jeigu jos neliktų? Vienas jai uždraudė net kalbėti apie tai, o kitas prisipažino apie tai galvojąs: „Aš neįsivaizduoju, ką daryčiau…“ – prisipažinęs vaikinas.
„Aš vis pagalvoju, ką daryti, kad jie išmoktų gyventi vieni? Laimei, abu mano vaikai turi merginas, savo antrąsias puses, ir viskas yra labai gerai, bet vis tiek jaučiu, kaip smarkiai jie prie manęs prisirišę. Norėčiau juos paleisti, bet žiūriu – jie nepaleidžia, niekas nesikeičia. Tai džiugina, bet dėl to darosi ir šiek tiek baisu“, – prasitarė du sūnus be vyro išauginusi ir ypatingą ryšį su jais jaučianti V. Mičiulienė.
