„Serbija – kaip „Nokia“,- tokį priežodį esą sugalvoję Kosovo albanai. Įžvalgus skaitytojas, tikiuosi, iš karto suprato, kur slypi panašumas: mažėja Serbijos teritorija ir „nokijų“ gabaritai.
„Serbija – kaip „Nokia“,- tokį priežodį esą sugalvoję Kosovo albanai. Įžvalgus skaitytojas, tikiuosi, iš karto suprato, kur slypi panašumas: mažėja Serbijos teritorija ir „nokijų“ gabaritai.
Apmąstydamas ką tik pasibaigusių metų įspūdžius, priėjau išvadą, kad Anykščių rajonas irgi tampa panašus į „Nokia“. Ne dėl teritorijos. Su teritorija viskas gerai. Tokių dirvonų, iškirstų miškų ir atžėlusių jaunuolynų platybių mums galėtų pavydėti bet kuri Europos savivaldybė. Nyksta rajonas pagal kitus parametrus.
Pernai, kaip niekada anksčiau, patyriau, kad paprasčiausio buitinio ar finansinio reikaliuko nebeįmanoma sutvarkyti rajono centre, nepaskambinus, nepaklausus internetu ar pačiam nenuvykus į regiono centrą ar net į sostinę.
Kaip ir ankstesniais metais, pernai sausio pradžioje paskambinau į Elektros skirstomųjų tinklų Anykščių padalinį, norėdamas sužinoti, kiek esu skolingas už gruodį suvartotą bendrojo naudojimo elektrą ir po kiek už ją reikės mokėti per ateinančius mėnesius. Ragelio niekas nekėlė. Gal numeris pasikeitė, pagalvojau ir paskambinau 118. „Anykščiuose nieko tokio jau nebėra“,- atsakė operatorė ir patarė skambinti į LESTO keturženkliu numeriu. Ten per kelias pakopas mane sujungė su malonia konsultante, kuri į vieną mano klausimą atsakė iš karto, o į kitą prižadėjo atsakyti po mėnesio.
Maždaug tuo pačiu metu užsisakiau siuntinuką iš Panevėžyje įsikūrusiuos firmos „Select“. Laukiau dvi savaites – pranešimo apie siuntinį negaunu. Skambinu ten ir ten ir ką sužinau? – „Nesistebėkit, kad ilgai reikia laukti: siuntiniai iš Panevėžio į Anykščius siunčiami per Vilnių“ (spėju, kad šitaip optimizavus pašto darbą, naujų etatų pridygo būtent sostinėje).
Dar po mėnesio sužinojau, kad nebegalėsiu prisiskambinti anykštėnėms greitosios pagalbos dispečerėms. Bet taip jau yra visoje Europoje – vienas trumpas numeris besišaukiančiajam pagalbos.
Rudenį vėl naujiena – Anykščiuose nebelieka DNB Banko skyriaus. O vietoje „Swedbanko“ skyriaus šią savaitę įsikuria „konsultacijų centras“. Pastarojo banko paslaugomis naudojasi daugybė pensininkų. Jei kuriam iš jų prisireiks keisti mokėjimo kortelę ar atsiimti indėlį, tai senolis turės progos pasivažinėti į Uteną.
Ir baigiamasis akordas: Anykščiuose nebeliko „Lietuvos ryto“ atstovybės. Solidaus dienraščio darbuotojams nėra ko veikti provincijoje. Visas prasmingas gyvenimas verda sostinėje ir uostamiestyje.
Galbūt šis įmonių padalinių naikinimas ir etatų mažinimas – grandininė reakcija? Jei taip – tai kieno eilė ateis dabar?
Naikinant įmones ir mažinant etatus rajone mažėja ir darbingų žmonių. Negi lauks žmogus metus dvejus ar trejus, kol Anykščiuose galbūt įsikurs nauja įmonė ir jį pakvies į darbą. Kad pramistų pats ir išmaitintų šeimą, važiuoja į Uteną, Vilnių, o jei ir ten neranda ko ieško – skrenda į užsienį. Palyginkime: kadaise daugiabučius penkiaaukščius Anykščiuose sumūrijo patys anykštėnai. O pastaraisiais metais autobusų stotį rekonstravo, biblioteką, „norfas“ statė Kupiškio ir Utenos įmonės.
Optimistai daug tikisi iš grįžtančių reemigrantų. Deja, kol kas neteko sutikti tokio, kuris grįžęs tėviškėje įsitvirtintų. Neseniai kalbėjau su vienu. Anykščiuose darbo, žinoma, jis negavo. Pradėjo dirbti vienoje Panevėžio įmonėje ir tris mėnesius iš eilės negavo atlyginimo. Jaunas vyras šiemet pasiryžęs grįžti atgal į Jungtinę Karalystę. Ta pačia kryptimi spruko dar dvi pažįstamos reemigrantės.
Sakoma, jog savivaldybė maža ką gali padaryti, kad sustabdytų rajono nykimą. Bet rajono Taryboje yra ir valdančiųjų, ir opozicinių partijų atstovų. Bent jau per susitikimus su partijų vadais rajono Tarybos nariai galėtų nesakyti vadams komplimentų, o tiesiai rėžti – kol šalies valdžia vykdys tokią politiką, per artimiausius metus provincijoje beliks tik rinkėjai pensininkai. Danielius BINKYS
„Serbija – kaip „Nokia“,- tokį priežodį esą sugalvoję Kosovo albanai. Įžvalgus skaitytojas, tikiuosi, iš karto suprato, kur slypi panašumas: mažėja Serbijos teritorija ir „nokijų“ gabaritai.
Apmąstydamas ką tik pasibaigusių metų įspūdžius, priėjau išvadą, kad Anykščių rajonas irgi tampa panašus į „Nokia“. Ne dėl teritorijos. Su teritorija viskas gerai. Tokių dirvonų, iškirstų miškų ir atžėlusių jaunuolynų platybių mums galėtų pavydėti bet kuri Europos savivaldybė. Nyksta rajonas pagal kitus parametrus.
Pernai, kaip niekada anksčiau, patyriau, kad paprasčiausio buitinio ar finansinio reikaliuko nebeįmanoma sutvarkyti rajono centre, nepaskambinus, nepaklausus internetu ar pačiam nenuvykus į regiono centrą ar net į sostinę.
Kaip ir ankstesniais metais, pernai sausio pradžioje paskambinau į Elektros skirstomųjų tinklų Anykščių padalinį, norėdamas sužinoti, kiek esu skolingas už gruodį suvartotą bendrojo naudojimo elektrą ir po kiek už ją reikės mokėti per ateinančius mėnesius. Ragelio niekas nekėlė. Gal numeris pasikeitė, pagalvojau ir paskambinau 118. „Anykščiuose nieko tokio jau nebėra“,- atsakė operatorė ir patarė skambinti į LESTO keturženkliu numeriu. Ten per kelias pakopas mane sujungė su malonia konsultante, kuri į vieną mano klausimą atsakė iš karto, o į kitą prižadėjo atsakyti po mėnesio.
Maždaug tuo pačiu metu užsisakiau siuntinuką iš Panevėžyje įsikūrusiuos firmos „Select“. Laukiau dvi savaites – pranešimo apie siuntinį negaunu. Skambinu ten ir ten ir ką sužinau? – „Nesistebėkit, kad ilgai reikia laukti: siuntiniai iš Panevėžio į Anykščius siunčiami per Vilnių“ (spėju, kad šitaip optimizavus pašto darbą, naujų etatų pridygo būtent sostinėje).
Dar po mėnesio sužinojau, kad nebegalėsiu prisiskambinti anykštėnėms greitosios pagalbos dispečerėms. Bet taip jau yra visoje Europoje – vienas trumpas numeris besišaukiančiajam pagalbos.
Rudenį vėl naujiena – Anykščiuose nebelieka DNB Banko skyriaus. O vietoje „Swedbanko“ skyriaus šią savaitę įsikuria „konsultacijų centras“. Pastarojo banko paslaugomis naudojasi daugybė pensininkų. Jei kuriam iš jų prisireiks keisti mokėjimo kortelę ar atsiimti indėlį, tai senolis turės progos pasivažinėti į Uteną.
Ir baigiamasis akordas: Anykščiuose nebeliko „Lietuvos ryto“ atstovybės. Solidaus dienraščio darbuotojams nėra ko veikti provincijoje. Visas prasmingas gyvenimas verda sostinėje ir uostamiestyje.
Galbūt šis įmonių padalinių naikinimas ir etatų mažinimas – grandininė reakcija? Jei taip – tai kieno eilė ateis dabar?
Naikinant įmones ir mažinant etatus rajone mažėja ir darbingų žmonių. Negi lauks žmogus metus dvejus ar trejus, kol Anykščiuose galbūt įsikurs nauja įmonė ir jį pakvies į darbą. Kad pramistų pats ir išmaitintų šeimą, važiuoja į Uteną, Vilnių, o jei ir ten neranda ko ieško – skrenda į užsienį. Palyginkime: kadaise daugiabučius penkiaaukščius Anykščiuose sumūrijo patys anykštėnai. O pastaraisiais metais autobusų stotį rekonstravo, biblioteką, „norfas“ statė Kupiškio ir Utenos įmonės.
Optimistai daug tikisi iš grįžtančių reemigrantų. Deja, kol kas neteko sutikti tokio, kuris grįžęs tėviškėje įsitvirtintų. Neseniai kalbėjau su vienu. Anykščiuose darbo, žinoma, jis negavo. Pradėjo dirbti vienoje Panevėžio įmonėje ir tris mėnesius iš eilės negavo atlyginimo. Jaunas vyras šiemet pasiryžęs grįžti atgal į Jungtinę Karalystę. Ta pačia kryptimi spruko dar dvi pažįstamos reemigrantės.
Sakoma, jog savivaldybė maža ką gali padaryti, kad sustabdytų rajono nykimą. Bet rajono Taryboje yra ir valdančiųjų, ir opozicinių partijų atstovų. Bent jau per susitikimus su partijų vadais rajono Tarybos nariai galėtų nesakyti vadams komplimentų, o tiesiai rėžti – kol šalies valdžia vykdys tokią politiką, per artimiausius metus provincijoje beliks tik rinkėjai pensininkai.
