Mačionių kaimo vaikinai Mantas Juodzevičius ir Žydrūnas Petronis išbandys keturratį. Už jų – rekonstruotas Mačionių kaimo bendruomenės pastatas.
Apie 15 kilometrų nuo Anykščių pietryčių kryptimi Utenos link privažiuojame prie Rubikių ežero prisiglaudusį Mačionių kaimą. Skiemonių seniūnas Stsys Steponėnas teigė, kad tai vienas didžiausių seniūnijos kaimų, gyventojų skaičiumi konkuruojantis net su pačiais Skiemonimis. Kaime gyvenamąją vietą deklaruoja 201 gyventojas, nors iš tiesų nuolat gyvena gerokai mažiau. Dėl ežero kaime kuriasi ir miestiečiai, čia savo sodybas turi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai Vytautas Bakula, Jonas Valuckas, Arvydas Markauskas ir kiti. Su ežeru susiję kaimo gatvių (Ežero, Tvenkinių, Paežerių, Žvejų) pavadinimai.
Gyvenvietė išaugo kolūkmečiu
Kaimo paminėjimas Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 metų inventoriuose liudija gilias istorines kaimo šaknis, nors čia nebūta nei dvaro, nei didesnės gyvenvietės. Kaip rašoma Anykščių krašto vietovių žinyne, XX amžiaus pradžioje Mačionyse gyveno aktyvūs alkoholio prekybos monopolių naikintojai Dičiai. Buvęs raštingas ir reiškęsis socialdemokratų veikloje Jonas Dičius, 1906 m. dėl carinės valdžios persekiojimų išvyko į Ameriką, kito, Petro Dičiaus, sūnūs Juozas ir Ksaveras užaugę išėjo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Jono Dičiaus namuose 1922 m. buvo įsteigta ir pirmoji Mačionyse pradinė mokykla. 1923 m. 27 – iose Mačionių kaimo sodybose gyveno 144 žmonės.
1949 m. pavasarį kaimas tapo M. Melnikaitės kolūkio dalimi ir kolūkio centrine gyvenviete. 1989 m. pavadinimą pakeitęs į Mačionis, kolūkis gyvavo dar kelis metus, kol iširo. Tapęs kolūkio pirmininku, į Mačionis 1978 m. atsikėlė tuomet dar jaunas, energingas dabartinis Anykščių rajono vicemeras Donatas Krikštaponis, visom išgalėm stengęsis suvargusį kolūkį ištraukti iš duobės. Kaime vyko statybos, žmones traukė netoli esantis Rubikių ežeras. Nesnaudė ir pats pirmininkas, statėsi namus, o atkūrus Nepriklausomybę, paežerėje pasistatė didelę poilsiavietę, trimis gandrais įvertintą kaimo turizmo sodybą „Ajerynė“.
Ne be šio verslininko, politiko, kelias kadencijas dirbusio ir tebedirbančio vicemeru pastangų, (Mačionys dažnai pavadinami D. Krikštaponio tėvonija) asfaltuotas kelias, kaimą jungia su Anykščiais, Ukmergės – Utenos plentu, tad mačioniškiai apsipirkti dažniau važiuoja į Uteną, nei į Anykščius. D. Krikštaponiui dirbant vicemeru, Mačionyse už Europos Sąjungos lėšas buvo rekonstruoti Mačionių kultūros namai, įrengtos patalpos kaimo bendruomenei, o kitoje kelio pusėje įrengtas sporto aikštynas, nors panašus aikštynas buvo įrenginėjamas ir už kelių kilometrų esančiame Burbiškyje.
Švenčia jubiliejus ir sportuoja
Mačionių kaimo bendruomenei vienuoliktus metus vadovauja seniūnijoje ūkvedžiu – vairuotoju dirbantis Albertas Miliukas. Pasak jo, bendruomenėje yra apie 40 narių, o rekonstruotame pastate įrengta šarvojimo salė ir patalpos jaunimo pasilinksminimams. „Jaunų žmonių bendruomenėje nedaug, pastebėjo A. Miliukas. – Gudresni išvažiavę dirbti į užsienį, tačiau yra nemažai aktyvių 40 – 50 – mečių. Bendruomenės veikloje aktyviai reiškiasi seniūnaitis Valdas Stankevičius, bibliotekininkė Janina Šidlauskienė, Anykščių kultūros centro Mačionių skyriaus renginių organizatorė Aldona Kvaselienė su vyru Vytautu. Švenčiame Jonines, Užgavėnes ir kitas šventes, vyksta renginiai, gražiai paminime bendruomenės narių jubiliejus. Sporto aikštyne vasarą vyksta nemažai varžybų. Dauguma Mačionių kaimo vaikų, prieš penketą metų uždarius Mačionių pradinę mokyklą, mokosi Leliūnų pagrindinėje mokykloje, o šios mokyklos mokytojas Vytautas Kirka vasarą aikštyne organizuoja varžybas“.
Skaito „Anykštą“ ir
„Lietuvos rytą“
Mačionių kaimo bibliotekoje dirbanti Janina Šidlauskienė teigė turinti 140 skaitytojų ne tik iš Mačionių, bet ir aplinkinių kaimų. „Turime apie 5000 knygų, prenumeruojame laikraščius ir žurnalus, tačiau dėl lėšų stygiaus kasmet vis mažiau, – sakė bibliotekininkė. – Žmonės labiausia skaito „Anykštą“, „Lietuvos rytą“, mėgsta detektyvus ir meilės romanus. Turime interneto prieigą, tad dažnai vietos prie keturių kompiuterių būna užimtos. Vyresni ateina pasimokyti, kaip dirbti kompiuteriu, ieško informacijos sveikatos klausimais, vaikai – ateina pažaisti.“.
J. Šidlauskienė gyvena gretimame Gečionių kaime, kurio dvare buvusioje mokykloje jai dar teko mokytis. Baigusi Vilniaus kultūros mokyklą, dirbo Gečionių bibliotekoje, o dabar – Mačionyse.
Darbo nėra
Užvakar popietę aikštyne pora vaikinukų mėtė kamuolį į krepšį, dar vienas su vyriškiu atliko žiūrovų vaidmenį. Įsišnekėjome. Vaikinukai Marius ir Deivydas Pelekai bei Mantas Viburys mokosi Leliūnuose ir į aikštyną pažaisti užsuka dažnai. Dainiui Žygeliui aikštyne kartais tenka ir padirbėti už socialines išmokas. „Ką man liepia, tą ir dirbu, – sakė nuolatinio darbo neturintis vyras. – Kolūkyje dirbau suvirintoju, dabar tokio amato niekam nereikia“. Vyras mostelėjo į aprūdijusį kolūkmečio laikų statinį, buvusias mechanines dirbtuves, kurį dabar valdo pajininkai ir sakė, kad Mačionyse jokio darbo nėra, tačiau kartais pasiseka, kai kas nors nusamdo kokiam darbeliui.
Kaime trūksta „mergų“
Mačionių kaime esantis autoservisas rajone garsėja, kaip ypač kokybiškai atliekantis automobilių ratų suvedimus. Čia dirbančio savininko Audriaus Šiukščiaus sutikti nepavyko, kaip teigė autoservise sutikti vaikinai, jis susižeidęs koją ir šiuo metu nedirba. Utenoje automechaniko specialybės besimokantis Mantas Juodzevičius autoservise atlieka praktiką. Vaikinas džiaugėsi ką tik įsigytu keturračiu, kurį, matyt, reikia dar paremontuoti.
Mačionyse gyvenantis Žydrūnas Petronis autoservise dirba jau 4 metai. Vaikinai džiaugėsi, kad savaitgaliais yra kur nueiti pasportuoti. Pasak jų, vyriokai anksčiau tik alų parduotuvėje maukdavo, o dabar dar ir pasportuoja. Užkalbinti, ar nesiruošia kurti šeimų, jie juokėsi, kad dar anksti, ir šmaikštavo, kad kaime vos viena kita mergina užsilikusi, beveik visos į miestus ar užsienius išvažiavę.
