Šventes kaimiečiai susikuria patys

Kavarsko centre pasukus į šiaurės vakarus, už 7 kilometrų pasitinka Šovenių kaimo trobos. Pietiniame kaimo pakraštyje tyvuliuoja Budrių ežerėlis, o vakariniu pakraščiu kaimas glaudžiasi prie kaimyninio Ukmergės rajono Garbėnų miško. Kelios likusios raidės ant apleisto pastato liudija čia buvus centrinę „Atžalyno“ kolūkio gyvenvietę, o ant atnaujinto buvusio pradžios mokyklos pastato kabo iškaba, kad čia įsikūrusi Budrių kaimo bendruomenė, vienijanti veiklai  trijų aplinkinių kaimų gyventojus.

Kaimas buvo sudegintas

Kaimo istorija siekia pirmą tūkstantmetį, nes prie Pienios tvenkinio esančio Šovenių piliakalnio radiniai byloja apie šiose apylinkėse tuo metu įsikūrusius žmones. Nors vėliau kaimo apylinkėse nebūta dvarų, tačiau, kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, 1923 metais kaime 23 – ose sodybose jau gyveno 133 žmonės, nors Pirmojo pasaulinio karo metais kaimas buvo visiškai sudegintas. Istorija skaudžių kirčių kaimui negailėjo ir vėliau – 1946 metais kaime besiilsinčius Antano Jogėlos – Ąžuolo (beje, gimusio šiame kaime) būrio partizanus apsupo NKVD kariuomenė, žuvo 18 partizanų. Keršijant už išdavystę buvo išžudyta visa vietinių gyventojų šeima. Pokaryje 20 žmonių buvo ištremta į Sibirą.
1949 – aisiais kaime įkurtas kolūkis „Švyturys“, vėliau priklausė Mičiurino, nuo 1962 metų iki kol iširo, „Atžalyno“ kolūkiui ir buvo šio kolūkio centrine gyvenviete.
Pasak Kavarsko seniūnijos seniūno pavaduotojos Elenos Kalibatienės, Šoveniuose gyvenamąją vietą deklaruoja 71 žmogus.
Prieš penketą metų, uždarius pradinę mokyklą, jos patalpose įsikūrė Budrių kaimo bendruomenė, kuriai priklauso ir Šovenių bei Jurgėnų kaimų žmonės.

Turi mini futbolo stadioną

Budrių bendruomenės pirmininkas, A. Vienuolio progimnazijos mokytojas Valentas Gudėnas gimė, augo ir tebegyvena Šovenių kaime, tad visus gerai pažįsta ir turi autoritetą tarp kaimiečių. Bendruomenė vienija net 78 gyventojus. „Šventes susikuriame patys, – pastebėjo V. Gudėnas. – Antai Jonines pradedame švęsti prieš dieną žvejų varžybomis Budrių ežerėlyje. Paskui valčių, dviračių lenktynės ir daug aistrų sukeliančios futbolo varžybos. Šventė baigiasi prie Joninių laužo. Jeigu prisimenate, būtent mūsų bendruomenė yra pasiekusi aukščiausio Joninių laužo rekordą. Futbolo aikštelę įsirengėme patys. Įdomi pavasarinė Paukščių šventė, o dabar ruošiamės Žolinei. Per šią šventę aplankysime su žolynais kaimų senolius“, – apie bendruomeniškumą kalbėjo bendruomenės pirmininkas.

Ūkininko sodyba kaime viena gražiausių

Važiuojant kaimo gatvele, dėmesį patraukė gėlynų ir žalios vejos su pūpsančiais nykštukais apsupta sodyba, kurioje gyvena vienas stambiausių Kavarsko seniūnijos ūkininkų Kęstutis Sunklodas. Su broliu Raimondu jie dirba apie 600 hektarų žemės, augina kviečius, kvietrugius, pupas, grikius… Broliai neseniai ūkį perėmė iš savo tėvo Antano Sunklodo.
Ūkininkai, kaip ir dauguma žemdirbių, nukentėjo nuo gamtos išdaigų. Pasak namuose buvusios ūkininko žmonos, būsimos pedagogės Boženos Sunklodienės, žieminiai iššalo, kelis laukelius teko atsėti. Nors ūkininkai žino, kur dės derlių, kam parduos grūdus, tačiau kaip visuomet su nerimu laukia javapjūtės pradžios. „Vyras kaip tik dirbtuvėse, pertikrina kombainus, kitą techniką, – pastebėjo B. Sunklodienė. – Kaime ne taip paprasta darbymečiu rasti patikimus, sąžiningus darbininkus. Laimei, du tokius pagalbininkus turime“.
Kol kalbėjomes, šalia čiauškėjo darželį „Spindulėlis“ Anykščiuose lankanti ūkininkų dukra Sandra. Spėjo ir mamytės gimtadieniu pasidžiaugti, su triušiuku, katinu Mikiu, katyte Bagira, šuniuku Princu supažindinti, mamos sodintas gėles ir tėčio įrengtą batutą aprodyti. „Kaime turiu daug draugių, – džiaugėsi mergaitė. – Ula, Vaiva, Kamilė…“. Taigi, šis kaimas, matyt, turi ateitį.

Vilniečiai kaime jaučiasi savi

Kitapus kelio, priešais B. ir K. Sunklodų sodybą, senoje, baltom langinėm šviečiančioje gryčiutėje įsikūręs aktorius Valerijus Jevsiejevas (Valstybinės konservatorijos (Lietuvos muzikos akademija), aktorinio meistriškumo katedros auklėtinis. 30 metų dirbo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Panevėžio teatre „Menas” pastatė spektaklius: „Pasaka apie laumės užburtą vaiką” (lietuvių liaudies pasakų motyvais), E. Hol „Peliukas muzikantas”, „Saulės vaduotojas” (lietuvių liaudies pasakų motyvais), L. Kerolis „Alisa mokykloje. Stebuklų šalyje”, K. Kubilinskas „Molio Motiejukas“, M. Andersonas „Bėgikas“ ir daugelį kitų, šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.) su žmona Čiurlionio meno mokyklos fortepijono mokytoja Vilija Geležiūte.
Užėjus už namo kampo, užpuolė šunys, kuriuos vos tramdė pats aktorius. Išgąsdino, bet neapkandžiojo. Juk kilmingų veislių. „Vaikai prisiperka, o tėvams paskui laikyk“, – pašmaikštavo V. Geležiūtė.
Menininkai spėja, kad jų iš Tučinskų nusipirktai trobai apie 100 metų, tačiau ji jau pradėjo griūti. „Kviesimės specialistus, kad kuo mažiau nugriaut, – sakė su kaimynais puikiai sutariantys, pas juos sūrius ir pieną perkantys, vilniečiai. – Mes čia šventėse dalyvaujam, tautiškas Užgavėnes švenčiam, krosnį užkuriam. Keliai visada nuvalyti ir žiemą O žvejoti – šalia nuostabus ežerėlis“.

Vienatvė slegia…

Rima Ramanauskienė gyvena viena, ją lanko tik Vilniuje gyvenantis sūnus,Vidutis, kuris štai namą dažymui ruošia, ir Kaune gyvenanti dukra Neringa. Dėl sveikatos moteris jau nebelaiko gyvulių, tik 3 triušius. „Pieno nusiperku pas kaimynus, – sakė R. Ramanauskienė. – Aš gaunu gerą pensiją, nes tarybiniais metais buvau su vyru Afganistane. Kolūkyje man dirbti neteko“. Moteris, beje, bendruomenės veikloje nedalyvauja.