Netoli Anykščių įsikūręs Vėjeliškių kaimas. Kaime gyvena mažiau nei penkiasdešimt gyventojų ir, nors Vėjeliškių nežymi joks ženklas, tačiau žmonės jo ir nepasigenda: „Ramiau gyventi“, – juokauja vėjališkiečiai.
Medelynas pergyveno ištisas epochas
Įvažiavus į Vėjeliškį į akis krinta seno ūkinio pastato griuvėsiai. Pasirodo, kaime bent jau nuo XIX amžiaus stovėjo dvaras, priklausęs dvarininkams Karosams.
XX amžiaus pradžioje Karosai užveisė didelį sodą ir medelyną. Sodai ir medelynas nuo to laiko tapo vienu svarbiausių su kaimu siejamu objektu. Sodas ir medelynas pergyvenęs tarpukario nepriklausomybę, nacių okupaciją, 1949 metais buvo įjungtas į kolūkį, vėliau priklausė Anykščių sodininkystės tarybiniam ūkiui, Ažuožerių sodininkystės kolūkiui, o dabar kaime įsikūrusiai žemės ūkio bendrovei „Anykščių vaismedžiai“.
Bendrovei vadovauja jau beveik keturiasdešimt metų Vėjeliškiuose gyvenantis Juozas Petraitis.
Vadovas „Anykštai“ pasakojo, kad į Anykščių rajoną buvo paskirtas 1975 metais. Kiek vėliau jis ėmė vadovauti medelynui. Nuo 1992 metų be medelyno bendrovė ėmė auginti ir sodus.
Pasak J.Petraičio, pastaruoju metu vaiskrūmių paklausa smarkiai krito, todėl medelyne šiuo metu auginama apie 25 tūkstančius vaismedžių.
Beje, medelyne ir soduose dirba ne tik pats ūkininkas, bet ir trys jo vaikai.
Kunigas, inžinierius ir meras
Iš Vėjeliškių kilo vyskupas Antanas Karosas ir inžinierius Klemensas Karosas. Jie gimė dar XIX amžiaus viduryje. Šiuo metu pats žymiausias vėjeliškietis – Vilniaus meras Artūras Zuokas.
J. Petraitis „Anykštai“ pasakojo, kad su dabartiniu Vilniaus meru gyveno viename daugiabutyje: „Zuoko tėvas pas mane dirbo arklininku, o motina paštininke. Nuo vaikystės buvo šnekus vaikas, dirbo medelyne“,- prisiminimais apie vieną ryškiausių dabarties politikų dalinosi bendrovės vadovas.
Namą drausti atsisakė
Vėjeliškiai išsiskiria dideliu tvarkingumu. Tai pastebėjo ir didžiuodamiesi pasakojo visi sutikti vėjeliškiečiai. Jie nepamena, kas pradėjo tvarkymosi vajų, bet juokauja, kad technika, su kuria kaimo gyventojai tvarkosi kiemus, netyla nuo ryto iki vakaro.
Viename iš gražių Vėjeliškių sodybų mums duris atvėrė moteris su vaiku. Ji sutiko papasakoti apie gyvenimą šiame kaime ir pakvietė tame pačiame name gyvenančią draugę: „Mes neišskiriamos, visur kartu“,- juokavo draugę Dalę Ivanauskienę pakvietusi Dainora Banevičienė.
Abi moterys pasakojo į Vėjeliškius atsikėlusios šiek tiek daugiau nei prieš dvidešimt metų iš Janydžių.
Abi moterys prisiminė, kad atsikėlė į kaimą, kuriame dominavo senukai, o namas, kurį tvarkė daugiausia savo rankomis, buvo „senas ir jau nurašytas griauti“.
Namas statytas 1926 metais ir su juo susijusi viena kurioziška istorija. Moterys kalbėjo, kad draudimo bendrovė atsisakė drausti namą motyvuodama namo senumu ir visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad pastatas puikiai renovuotas…
Moterys džiaugėsi, kad žiemą kaimo keliukas būna gerai nuvalytas – „tikrai negalime skųstis“. Tai jos sieja su tuo, kad dauguma kaimo gyventojų darbingi dirbantys žmonės ir jie turi važinėti į darbą.
Beje, grįžtant prie kalbos apie gyventojų amžių, abi moterys tvirtino, kad kaimas per dvidešimt metų labai atjaunėjo. Kaime padaugėjo jaunimo, o gyventojų amžiaus vidurkis, spėjo moterys, turėtų būti apie 40 su trupučiu metų.
Abi moterys juokavo, kad gyvendamos Vėjeliškiuose neturi kuo skųstis. Net kvapai nuo Piktagalio fermų, Anykščiuose praminti „kurortiniais“, jau seniai nebesklinda.
Beje, emigracija neaplenkė ir šio kaimo. Ūkininkas J. Petraitis juokavo, kad jaunimas yra iki 18 metų. Vėliau jis paprasčiausiai išvažiuoja. Daug jaunų žmonių išvyksta į užsienį, tačiau daug ir grįžta.
Vaikas, kuriuo vedina „Anykštos“ žurnalistus pasitiko D. Banevičienė, yra jos anūkas Vaitukas. Jis gimęs Londone (Didžioji Britanija) ir jau nebus Lietuvos pilietis. Anūkui dar nėra nė dvejų metukų, bet jo mamos gimtuosiuose Vėjeliškiuose jis vieši jau antrą vasarą. Tačiau, nors Vaitukas gimęs Didžiojoje Britanijoje, pasak jo močiutės, jis labiau reaguoja į lietuviškus žodžius.
Kaimo senbuvis
Dar vienas sutiktas vėjeliškietis – Rimantas Juozelskis. Jis gimė, augo ir tebegyvena Vėjeliškių kaime. Vyras gerai prisimena dar nesugriuvusį buvusio dvarelio tvartą, rudeninius ir pavasarinius šurmulius kaime, kai buvo pardavinėjami vaismedžių sodinukai. „Į amžiną atilsį išėję tėvukai Julius ir Bronė vadinamajame medelyne dirbo, – prisiminė R. Juozelskis. – Mama jaunystėje gerai sueidavo su Gražina Ručyte – Landsbergiene, ponais Laskauskais ir kitomis Anykščių įžymybėmis, rodos, buvo pas juos tarnavusi. Dabar dirbu 8 hektarus žemės. Vaikai užaugę. Va, vienas anūkas Dovydas iš Panevėžio „chebros” su močiute Regina Vėjeliškių gatvele važinėjasi. Čia sūnaus Deivido, Panevėžyje vadybininku dirbančio, vaikas dažnai atostogauti atvežamas, o Dainius tai toli gyvena – Anglijoje su šeima įsikūrė. Ne taip dažnai tą anūkėlį pamatom, o dabar jau pradžiugino, kad dar vieno laukia”,- pasakojo kaimo senbuvis.
R. Juozelskis sakė gerai prisimenantis dabartinio Vilniaus mero tėvus, brolį. Draugauti su būsimu meru lyg ir neteko, nes šis gerokai jaunesnis buvo.
Paklaustas, ar R. Juozelskis ar turi brolių, seserų, pašnekovas nusišypsojo ir paminėjo rajone gerai žinomą politiką, Anykščių rajono tarybos narį Romualdą Gižinską. „Jis mano brolis. Esame vienos mamos, tik jis kito tėvo”.
Radijo bangomis – aplink
pasaulį
Vieną kaimo sodybą puošia didelės antenos. Pasak kaimo gyventojų, jos atsirado į kaimą gyventi 2003 – iaisiais atsikėlus Albertui Pipirui.
Vedęs Jurgitą Strumylaitę, jis atsikėlė gyventi į jos senelių namus. Bendrovės „Termotaupa” technikos direktorius jaukiai įsikūrė ir, suprantama, nepamiršo savo jaunystės pomėgio radijo bangomis bendrauti su bendraminčiais iš viso pasaulio. „Šių antenų siunčiami signalai gali pasiekti atokiausius Žemės kampelius”, – sakė A. Pipiras.
Beje, ši graži šeima augina du sūnus – šeštoką Dominyką ir antroką Kasparą.
