Dainiaus Barčio rankose dar nebaigta dekoratyvinė šalčiui atspari „Dekorekso“ lauko vaza.
Prie krašto kelio Anykščiai–Molėtai prisiglaudęs Pašilių kaimas nuo Anykščių yra nutolęs dešimt kilometrų. Iki Skiemonių seniūnijos, kuriai kaimas priklauso, dar šeši kilometrai. Per kaimą į netoliese tyvuliuojantį Nevėžos ežerą vinguriuoja Lukna. Šalimais – Aukštadvario miškas ir Kurklelių, Paežerių, Aukštadvario, Čyviliškio, Pašilčiškio kaimeliai. Pašiliai tarp jų – didžiausias, jame net šešios dešimtys žmonių savo gyvenamąją vietą deklaruoja, tačiau, vietinių nuomone, gyvena ženkliai mažiau.
„Užsikonservavęs“ kaimas
Skiemonių seniūnijos seniūnas Stasys Steponėnas nejučiom prasitarė, kad Pašilai kaip ir „užsikonservavęs“ kaimas, kuriame gyvenimas teka ramiai, be kažkokių pokyčių. „Jaunimą ant pirštų suskaičiuosi, prie stambesnių ūkininkų galima priskirti nebent Vidos ir Arūno Palubinskų ūkį. Kaime dirba bendrovė „Dekoreksas“, o prie kelio buvusiame pieno supirkimo punkte veikia Irenos ir Stasio Mikšių parduotuvė-baras, – pasakojo seniūnas. – kaime nėra bendruomenės, tačiau kaimiečiai šliejasi prie veiklios Katlėrių kaimo bendruomenės, dalyvauja bendruose renginiuose. Buvusios mokyklos pastatas savininkus keičia greičiau nei išvaizdą. Kaimiečiai negalėtų skųstis dėl susisiekimo (autobusais galima nuvažiuoti į Anykščius, Uteną, Panevėžį ir Vilnių. – aut. past.), tačiau prastas ir vingiuotas Biržynės kelias įkyri kasdien į darbą kitur važinėjantiems gyventojams“. Išties, apie nors asfaltuotą, tačiau vingiuotą, su kalneliais, už kurių nieko nesimato, duobėtais kelkraščiais ir asfalto briauna kelią „Anykšta“ rašė ne kartą.
Kaimo pavadinimas, matyt, bus kilęs nuo netoliese plytinčio Aukštadvario miško, kurį ir šilu galima vadinti. Beje, Pašilių pavadinimu Lietuvoje yra kaimai Vilniaus, Kėdainių ir Jonavos rajonuose. O Skiemonių parapijos Pašiliai bažnytinėse metrikų knygose minėti 1791 – 1799 metais. 1923–aisiais kaime būta 13 sodybų, kuriose priskaičiuota 61 gyventojas. 1932–aisiais į vienkiemius išskirstytas kaimas turėjo pusantro šimto hektarų žemės. Kaimo gyventojų skaičius per dešimtmečius nedaug keitėsi.
Pradinė mokykla, kuri sovietmečiu netgi buvo tapusi septynmete, Pašiliuose įkurta 1930–aisiais. Prieškaryje joje mokėsi daugiau kaip 50 vaikų, o 2001–aisiais mokykla buvo uždaryta. Nuo 1974 – ųjų daug metų Pašilių ir aplinkinių kaimelių vaikus į žinių pasaulį vedė kaime gyvenanti mokytoja Vitalija Simonaitienė.
Skaudžios netektys nepalaužė
Kaime bene lankomiausia vieta yra parduotuvė, o jeigu ji dar vadinasi baru ir turi keletą stalų prisėsti su alaus bokalu, taigi tampa dar patrauklesnė. Pašiliuose, beje, tai, ko gero, vienintelė viešesnio susibūrimo vieta.
Pardavėja dalintis mintimis apie kaimą, juo labiau verslą, nebuvo linkusi, tačiau į parduotuvę užsukę kaimiečiai buvo kur kas šnekesni. Po naktinės pamainos budėjimo čia užsuko ir prisėdo iš netolimo Geležinės kaimo, kuriame anksčiau gyveno daug rusų tautybės žmonių, Povilas Belousovas. Pasak jo, gimtinėje – vos keli gyventojai, o rusų išvis nelikę. P. Belousovas gyveno Utenoje, tačiau mirus tėvams apsigyveno jų sodyboje Pašiliuose. „Dukra su motina pasiliko gyventi Utenoje, o aš persikėliau į tėvų namus. Per vieną mėnesį palaidojau 25 metų tragiškai iš gyvenimo išėjusį brolį ir abu tėvus“, – skaudžių netekčių ir išgyvenimų istoriją porino P. Belousovas, prieš trejetą metų netekęs ir šešiolikmečio sūnaus, kuris išvykęs pas draugus buvo rastas negyvas Padvarninkų kaime. Ar ne per daug vienam žmogui? Tačiau P. Belousovas, atrodo, moka vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką, džiaugtis turimu nors šiokiu tokiu darbu Burbiškio agroserviso kooperatyve ir retsykiais Katlėriuose vykstančiais renginiais, į kuriuos nuvažiuoja.
Gyvena komunaliniame,
gyvulių nelaiko
Einančią link namų susitikau garbaus amžiaus moterį, prisistačiusią Danuta Kutavičiene. Kai paklausiau, kodėl jos toks keistas vardas, moteris atsakė esanti lenkė. „Gyvenu viena, dukra Anglijoj, ten šeimą turi, – sakė D. Kutavičienė apie už lietuvio ištekėjusią ir jos anūkę auginančią dukterį Danutę. – Nuo 13 metų ją viena užauginau, dabar jai 26-eri, nes su mano vyru didelė nelaimė atsitiko, žmonės jį užmušė…“.
Moteris teigė nelaikanti jokio gyvulio, net vištų, o gyvenanti komunaliniame name, už kurį per mėnesį moka 68 litus. Nusipirkti tą patį namą buvę ne jos kišenei.
„Dekorekse“ dirba pašiliečiai
Nuo 1992-ųjų Pašiliuose gaminami aplinkos tvarkymo betoniniai gaminiai. Pasak UAB „Dekoreksas“ direktoriaus Artūro Dūmano, nors bendrovėje dirba tik 4 žmonės, ir visi jie yra Pašilių kaimo gyventojai, jų produkcija prekiauja didieji prekybos tinklai, o dalis gaminių iškeliauja į Latviją ir Rusiją. „Daug metų pagrindiniai mūsų gaminiai yra tvorų stulpeliai, atraminės sienelės, tačiau paklausą turi ir lauko židiniai bei šalčiui atsparūs dekoratyviniai vazonai, kurių nereikia žiemą tempti į patalpas, – sakė direktorius. – Mūsų produkcija kokybiška, nes tikrinama Kauno technologijos universiteto statybinių medžiagų ir konstrukcijų mokslo laboratorijoje“.
Devyneri metai, kai „Dekorekse“ dirba Pašilių kaimo gyventojas Dainius Barčys. Į darbą jis gali ateiti pėsčias, o štai žmona Alvyda tuo netiesinamu ir neremontuojamu Biržynės keliu į darbą „Anykščių kvarce“ važinėja kasdien. „Pavojingas kelias, avarijų daug būna“, – sakė vyras, ir stebėjosi, kodėl kelias netiesinamas ir neremontuojamas. A. ir D. Barčių dukra Toma mokosi Aleksandro Stulginskio universiteto doktorantūroje.
Dingęs be žinios
Kaimiečiai tebekalba ir viliasi, kad atsiras gyvas paslaptingai dingęs ir tebeieškomas 1946 metais gimęs šio kaimo gyventojas Juozas Zajarskas, kuris prieš mėnesį išėjo iš savo namų ir dingo be žinios.
