Lietuvos mokyklose įgyvendinama ne viena prevencinė programa. Viena jų, „Saugios mokyklos kūrimas per aktyvaus pilietiškumo skatinimą ir mokyklos bendruomenės įgalinimą“, buvo vykdoma ir Anykščių miesto bei rajono mokyklose. Pasvarstykime, kokiems teigiamiems pokyčiams Anykščių regiono ir kitose Lietuvos mokyklose turėjo įtakos minėtoji programa.
Vertinant mokyklas atsirado labai svarbus – saugumo – kriterijus. Jei tradiciškai mokyklos save vertindavo pagal akademinius pasiekimus ar pagal kitus standartinius mokyklų vertinimo kriterijus, nuolatinis darbas su pačių mokyklų suformuotomis patyčių prevencijos grupėmis paskatino atviriau kalbėti apie patyčių problemą, parodė jos svarbą ir įvedė naują mokyklos vertinimo kriterijų. Daugeliu atvejų, diskutuojant su mokyklų administracijos darbuotojais, visi pripažįsta, kad tik saugioje aplinkoje mokytojai ir mokiniai gali produktyviai dirbti.
Džiugu tai, jog mokyklos, įdiegdamos įvairias instrukcijas, kaip kovoti su patyčiomis, kuria naujas tradicijas. Kovos su patyčiomis instrukcijos tampa mokyklos gyvenimo dalimi. Organizuojami renginiai, kuriamos vidinės patyčių prevencijos taisyklės, imamos diegti kitos priemonės, pvz., nedrausmingo mokinio atskyrimo nuo klasės. Ši priemonė, kaip parodė praktika, veikia itin efektyviai.
Mokyklos, aktyviai dalyvavusios projekte, ėmė suprasti, jog svarbiausia patyčių priežastis – vaikai, iš auklėjimo įgūdžių neturinčių šeimų. Mokyklų socialiniai pedagogai imasi platesnių ir įvairesnio poveikio priemonių, pvz., kelios mokyklos nusprendė, jog reguliarios paskaitos tėvams apie auklėjimą turėtų būti privalomos ir nuo šiol tai įtraukia į sutartį su mokiniu. Taip pat mokyklos svarsto galimybę savo biblioteką papildyti keliais šimtais knygų apie vaikų auklėjimą ir šias knygas paskolinti tėvams. Tėvai, turėdami daugiau žinių apie vaikų auklėjimą, kurtų saugesnę ir konstruktyvesnę aplinką namuose. Iš saugios namų aplinkos atėję mokiniai paprastai nekelia patyčių problemos. Projekto prieš patyčias mokymai pažadino mokyklų sąmoningumą, nes būtent jos dažniausiai yra vienintelė vieta, atokesnėse nuo didžiųjų miestų vietovėse, kuri turi pakankamai intelektualinio kapitalo, jog galėtų aktyviau užsiimti bendruomenės švietimu.
Aktyviai į patyčių prevenciją įsitraukusiose mokyklose atsirado mokytojų tarpusavio sutarimas kaip kovoti prieš patyčias. Taisyklių daug sėkmingiau pavyksta laikytis tuomet, kai visi mokytojai patyčių klausimu turi bendrą nuomonę. Iki šiol būdavo mokytojų, kurie patyčių nelaikė problema, o mokiniai, matydami, jog mokytojai nesilaiko jokių prevencijos taisyklių, patyčiomis buvo linkę piktnaudžiauti. Dalyvaujant mokymuose, gerėja šios problemos supratimas ir vieningumas tarp mokytojų, tad mokinių piktnaudžiavimas patyčiomis mažėja.
Dalyvaudami mokymuose ir ugdydami emocinį intelektą, mokytojai tapo atsparesni stresui ir išmoko geriau kontroliuoti savo emocijas taip kurdami saugesnį darbo mikroklimatą klasėje, gebėjo paaiškinti mokiniams, jog išmokęs suvaldyti savo neigiamas emocijas, žmogus nesityčioja iš kitų, nes patyčios yra žemo emocinio intelekto pasekmė. Negebėjimas valdyti savo emocijų, stresas, pyktis, susierzinimas ir kitos emocijos sukelia konfliktus bei patyčias. Empatijos stoka, nesupratimas, kokios įtakos emocijos turi bendravimui, nesupratimas, jog patys esame atsakingi už savo savijautą, visi šie dalykai padeda suprasti, kaip pyktis ir patyčios atsiranda bendravime.
Na ir, svarbiausia, aktyviai bendraujant su mokyklomis patyčių prevencijos tema, patyčių sulaukiantys mokiniai pradeda suprasti, jog tai nėra jų asmeninė problema, su kuria jie yra palikti vieni. Kai mokinys nesijaučia kaltas dėl to, jog iš jo tyčiojamasi, tai skatina jį ne išlikti pasyviam, o ieškoti sprendimų.
