Rugsėjo 5-ąją Kurklių seniūnijoje, Trakinių kaime vyko tradicinis tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis „Trakinių partizanai 2015“. Sudėtinga rasti apibūdinimą, šiam vienuoliktą kartą suorganizuotam renginiui – žuvusių partizanų pagerbimas linksmai, minėjimas tragedijos, bet tuo pačiu ir šventė. 11-oji, kiekvienų metų pirmąjį rugsėjo šeštadienį vykstanti, šventė, buvo rekordinė, vien sprendžiant pagal suvalgytos kareiviškos košės kiekį – pavyko įsisavinti 400 porcijų, tad svečių, buvę gerokai daugiau. Juk vieni tik trumpam užsuko, kiti eilėje prie košės nestovėjo…
„Trakinių partizanų“ renginiai prasidėjo prieš pietus ir baigėsi vėlų vakarą. Juose dalyvavo per 400 žmonių: buvo buvusių tremtinių ir buvusių partizanų, lankėsi politikai ir mokslininkai, tačiau didžioji dalis auditorijos – jaunimas bei jaunos poros su vaikais.
1945 metų birželio 27 dieną prie Trakinių miško NKVD kareiviai apsupo Alfonso Bagdono – Aro būrio partizanus, kautynėse žuvo 33 partizanai. 2005 metais anykštėnai studentai -istorikai Norbertas Černiauskas ir Mindaugas Nefas su bendraminčiais surengė pirmąjį partizanų atminimo renginį. 2015-ųjų metų „Trakinių partizanų“ minėjimas-šventė jau vienuoliktoji, organizatoriai – tie patys, tik abu jie jau dėstytojai.
Trakinių kaimą, kuriame likus vienintelė sodyba, nuo „žemyno“ skiria Virintos upė, per kurią nėra tilto, tik brasta, todėl keliaujantys į kaimą turi raitotis kelnes…
Rugsėjo 5-osios renginys prasidėjo Lietuvos laisvės kovotojų pagerbimu Trakinių kaimo kapinaitėse. M.Nefas pasakė kalbą, grojo Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų orkestras. Paskui vyko diskusija „Kaip pasikeitėme ir ką pasiekėme Lietuvoje per 25 metus“?
koncertavo bardas Giedrius Ambrazevičius su grupe, o vakaro koncerte pasirodė „Kamanių šilelis“.
Dizaineris Giedrius Paulauskas mini parodoje „Nėra istorijos be uniformos“ pristatė partizanų uniformas ir ekipuotę, veikė Lietuvos kariuomenės technikos ir ginkluotės paroda bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro knygynėlis.
Karo rekonstrukcijos klubas „Grenadierius“ tradiciškai „surengė“ partizanų mūšį su NKVD-istais. „Grenadieriaus“ kolektyvo vaidintas veiksmas vyko 1947 metų vasario 9 dieną, per rinkimus į LTSR aukščiausiąją tarybą. Partizanai gyventojams išdalino atsišaukimus, kuriuose parašyta: „Ne vienas lietuvis nedalyvauja bolševikiniuose rinkimuose! Kas balsuos – pasiliks tautos išdaviku! Vieningai boikotuodami rinkimus dar kartą parodysime tikrą tautos valią.” O vienintelis kandidatas į LTSR aukščiausios tarybos deputatus, susivertęs šimtgramį degtinės prisistatė rinkėjams. Pas kelis „kaimiečius“ buvo rasti partizanų atsišaukimai ir šie buvo „sušaudyti“. Balsuoti, aišku niekas nėjo, tačiau „suskaičiavus“ rezultatus buvo paskelbta, kad kandidatas į deputatus surinko 105 proc. balsų. Spektaklio kulminacija – mūšis tarp NKVD-istų ir partizanų. Partizanai mūšį laimėjo, ant pievos liko tįsoti žuvusiųjų kūnai. Per mūšį prapliupo lietus, tačiau kovos imitacija su garsiais šūviais ir lavonais buvo efektinga. Vaikai, po mūšio „lavonams“ dar nespėjus atsikelti, puolė rinkti gilzių. Apskritai vaikams renginyje buvo smagu – ir su tikrais ginklais jie gavo pažaisti ir kariškais visureigiais taškant Virintos vandenį buvo pavėžinti.
„Partizanuose veiks puiki šaulių virtuvė. Skirtingai nuo stribų, geras partizanas – pavalgęs partizanas. Nepasitiki virtuve – pasiimk užkasti. Persivalgęs partizanas – prastas partizanas, neprisidėk per daug.“ – buvo linksmai skelbiama šventės anonse. „Trakinių partizanams“ buvo išvirta 400 porcijų kareiviškos košės ir visa ji buvo įsisavinta.
Į Trakinius atvyko istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas. Jis gerą valandą atsakinėjo į iš Kurklių kilusio istorijos mokslų daktaro Norberto Černiausko klausimus. Dviejų mokslininkų viešo pokalbio tema „Apie pasipriešinimo stebuklą ir kontekstus“. Prof.A.Bumbliauskas kalbėjo, kad partizanai net ne dėl laisvės kovojo, o „gynė kitą civilizacinę būseną“. Pasak profesoriaus Lietuva buvusi europietiškosios civilizacijos dalis ir „nereikėjo jokių teorijų išmanyti“, jog ateinanti kolchozų sistema yra mums svetima. Beje, profesorius ironiškai dėstė, jog istoriją, kaip mokyklinę discipliną reikia „diskvalifikuoti“. „Faktai gali būti trys. Ketvirtas – nereikalingas./…/Istorija vaikų kankinimas faktais ir datomis už tai kas dešimtą vaiką istorija vemti verčia.“ – kalbėjo prof.A.Bumblauskas. Prof. A.Bumblauskas buvo apirengęs marškinėliais ant kurių užrašyta „Profesorius“. Jis pasakojo, kad šis užrašas yra ne juokelis, o pagarba partizanui Alfonsui Vabalui-Profesoriui. Sorbonos universiteto absolventas, prancūzų kalbos daktaras A.Vabalas-Profesorius 1948 metais nusišovė, po to kai buvo sužeistas ir nenorėjo gyvas pasiduoti NKVD. Prof.A.Bumlauskas su A.Vabalo šeima susiejo ir sovietmečio lietuvių laikyseną, priminė, kad režisierius Juozas Miltinis nepabūgo į savo trupę priimti partizano sūnaus Raimondo Vabalo.
Dr.N.Černiauskas ir prof.A.Bumblauskas kalbėjo apie ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Lietuvą, apie valstybės modernėjimą ir industrinį proveržį, tačiau pasak profesoriaus kultūrine prasme visa tarpukario Lietuva buvo verkianti dėl Vytauto. „Baudžiavinė kultūra plius Vytautas,“ – ką turėjome prieš karą apibūdino prof.A.Bumblauskas.
„Į patriotizmą negali būti monopolio. Įtartiniausi tie – kurie labiausiai rėkia. Jei ne durnius – tai provokatorius.“ – kalbėdamas apie dabartinius patriotus ironizavo prof. A.Bumblauskas.
“Trakinių partizanus” aplankė ir Lietuvos Respublikos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė. Ji džiaugėsi naujovišku požiūriu į istoriją ir tautos kančią bei renginio dalyvius vienijančia nuotaika. „Panašus jausmas kaip Kernavėje, kai jaunystėje organizuodavom Rasos šventę. Visus dalyvius vienija bendra dvasia.“ – „Anykštai sakė B.Burauskaitė.
Susiformavo bendruomenė
Dr.Norbertas ČERNIAUSKAS, istorikas, VU dėstytojas: „Regis, susiformavo tam tikra “Trakinių partizanų” bendruomenė ir jos rėmuose formuojamas naujas požiūris į partizanus. Ne kaip į dievus, ne kaip į banditus, o kaip į žmones. Augau Trakiniuose. Atsimenu požiūrį į partizanus, pasakojimus, tokios kančios ir verksmo emocijos. Manau, pagrindas – ne pergalių šventimas ir liūdesys dėl pralaimėjimų, o analizė, taikymasis prie laikmečio, prie jaunosios kartos.”
Keičiasi požiūris
Mindaugas NEFAS, istorijas, LEU dėstytojas, VDU doktorantas: “Jaunimo, mokinių susidomėjimas istorija po truputį didėja. Buvo stereotipas, kad partizaninio karo istorija priklauso partizanams ir amžininkams, kad minėjimai turi būti tik su paverkšlenimais. Kai kitaip į tai žiūri ir kitaip pateiki, jauti ir kitą atgalinį ryšį. Darome ne tik “Trakinių partizanų” renginius, darome ir renginius Vilniuje, jaučiame, kad žmonėms vis labiau rūpi mūsų istorija.”
Ateities renginys
Raimundas GUOBIS, muziejininkas, kraštotyrininkas: “Apie Lietuvos partizanus sužinojau gal būdamas šešerių metų, tėvukas pasakodavo apie Vyžuonų-Debeikių apylinkėse kovojusį Klajūną. Namuose ant sienos kabėjo mamos siuvinėtas darbas “Lietuva, brangi”, kažkaip tai į rankas pakliūdavo “smetoniškos” knygos… Žodžiu, ir sovietmečiu istorinė tiesa pamažu aiškėjo. Kalbant apie “Trakinių partizanų” idėją, reikšmė, manau, kad kaip tik taip ir reikia daryti renginius. Man patinka. Ten renkasi jaunimas, todėl tai ateities renginys, kuris neužges niekada“.
