Kunigiškiuose istorija susitinka su dabartimi

Svėdasų seniūnijoje yra dveji Kunigiškių kaimai. Kunigiškai I kaimas įsikūręs Rokiškio pusėje, o Kunigiškių II kaimą galima pasiekti, važiuojant nuo Svėdasų Utenos link.
Kunigiškių I kaimas, esantis už 8 kilometrų į šiaurės rytus nuo Svėdasų, įsikūręs kairiajame Malaišos upelės krante. Kaimas ribojasi su Svėdasų seniūnijos Kraštų, Gykių, Gudonių, Malaišių ir Vaitkūnų kaimais, taip pat Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Ažubalių kaimu. Kunigiškiai I yra seniūnaitijos centras, turi tris gatves: Kunigiškių, Ąžuolų ir Dirbtuvių. Priklauso Svėdasų parapijai.
1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, čia buvo 40 sodybų su 219 gyventojų. 2001-aisiais buvo priskaičiuojama 57 sodybos, kuriose gyveno 126 žmonės. Šiuo metu sodybų čia išlikę tiek pat, tačiau nuolatinę gyvenamąją vietą Kunigiškių I kaime deklaruoja vos 44 gyventojai. Natūroje gyventojų yra žymiai daugiau. Kunigiškiuose retai kur pamatysi tuščią, negyvenamą sodybą, o ištuštėję namai bematant nuperkami. Ypač pagyvėja Kunigiškiai vasaros metą, kuomet atostogauti pas artimuosius sugrįžta jų vaikai, anūkai, kai suvažiuoja pailsėti čia sodybas nusipirkę miestų gyventojai.

Garsi „karališko“ kaimo 
istorija

Kunigiškių kaimo būta „karališko“, kunigiškiečiams neteko vargti baudžiavos gadynėje. Čia jau po 1863 metų sukilimo buvo pastatyta mokykla, tapusi keliu į šviesą ištisoms kunigiškiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų kartoms. Kunigiškių pradžios mokykloje mokėsi vėliau tapę įžymybėmis lietuvių literatūros klasikas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, akvarelės meistras Kajetonas Skėrius, žymi išeivijos rašytoja Alė Rūta (Elena Nakaitė-Arbienė), mokytojo Juliaus Greimo šeimoje Kunigiškuose augo sūnus Algirdas, tapęs pasaulinio garso lingvistu, semiotikos mokslo kūrėju. Atstatytoje buvusioje Kunigiškių pradžios mokykloje, kuri nuo 1930 metų iki pokario laikų vadinosi kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu, jau dvidešimt aštuonerius metus veikia Svėdasų krašto muziejus. Šis pastatas- kultūros paminklas. Yra Kunigiškuose ir dar vienas kultūros paminklas – tai 1856-1860 metais statyta Eleonorai ir Jurgiui Čepams priklausiusi sodyba. Nuo 2005-ųjų šią istorine praeitimi dvelkiančią sodybą valdo ir rūpestingai tvarko ją nusipirkę vilniečiai Rūta ir Sigitas Stanevičiai. Muziejaus kiemelį nuo 1989-ųjų puošia kryžius. Tuomet kaimo kryžių, gausiai susirinkus kunigiškiečiams, čia pašventino Panevėžio vyskupijos vyskupas Juozas Preikšas. Kai senasis tikinčiųjų simbolis prarado pirmykštį savo grožį ir supuvo, prieš keletą metų jo vietoje atsirado kitas – ornamentuotas kunigiškiečio „meistro –auksarankio“ Jaroslavo Vetenkio sukurtas kaimo kryžius. Vėlgi gausiai susirinkus kaimo gyventojams, jį pašventino Svėdasų šv.Arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Vydas Juškėnas. Kunigiškių kaimo gale yra tebeveikiančios kapinės, kurioje amžinajam poilsiui atgula ne tiktai kunigiškiečiai, bet ir kaimynai iš Rokiškio krašto – Ažubalių kaimo gyventojai. Kapinėse palaidoti ir septyni Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės partizanai, žuvę 1949-aisiais. Jų atminimui kapinėse iškilo unikalus paminklas, suprojektuotas šviesios atminties vaitkūniečio architekto Broniaus Kazlausko. 
Kunigiškių I kaimas kunigo, knygnešio Felikso Baltuškos, dailininko Kajetono Sklėriaus, Lietuvos kariuomenės karininko Sibiro kankinio Alfonso Sklėriaus, mokslininko inžinieriaus Povilo Sklėriaus, rašytojo kunigo Jono Kuzmickio-Gailiaus, fiziko Balio Grigo, ekonomisto Algimanto Juozo Čepo, mokslininkių agrocheminės Elvyros Pliupelytės, inžinierės-ekonomistės Algitos Kovaitės-Miečinskienės ir kitų žymių žmonių gimtinė. 

Kaip tie medžiai įaugo į 
tėviškės žemelę…

Taip pagalvojau, bendraudamas su kunigiškiečiais senbuviais Danute ir Kaziu Baltuškomis jų jaukios sodybos kieme tarp įvairiaspalviais žiedais pasipuošusių gėlių, šalia vaisius brandinančių obelų. Kazys Baltuška gimė Kunigiškuose, Danutės Šukytės gimtinė kaimyniniame Gykių kaime. Abu jaunuoliai buvo pažįstami. Pabendraudavo ir prie darbų kolūkyje, kur Kazys dirbo mašinos vairuotoju, o Danutė triūsė laukininkystėje, susitikdavo ir šokiuose. Taip susitikimai, pabendravimai peraugo į draugystę, meilę. 1967-aisiais jaunuoliai sukūrė šeimą. Kazys žmonelę tuomet parsivedė į nuosavus namus, kuriuos turėjo nusipirkęs iš savo sutaupytų pinigų iš tokios Subačiaus šeimos. Nuo to laiko šiuose namuose jie ir tebegyvena. Kazys pasakoja, kad jo gimtieji namai stovėjo Kunigiškuose kitoje vietoje, vienkiemyje, bet melioracija tą sodybą, kaip ir daugelį kitų, sunaikino. Tėvai tuomet išsigabeno į Svėdasus, brolis išėjo į kariuomenę, seserys ištekėjo, o jis pasiliko Kunigiškuose. Nusipirko sau namą, bet dar kelis metus ten negyveno. Kolūkio pirmininkas vis prašė, kad tuščioje troboje apgyvendintų kokią šeimą, bet Kazys nesutiko svetimų žmonių įsileisti. Vis svajojo apie savo šeimą ir dėl jos laikė tuos namelius… Taip ir tebegyvena jie šiuose namuose iki šiol, sulaukė ir garbaus amžiaus. Išaugino dvi dukras, kurios po mokslų liko dirbti ir gyventi Kaune. Turi sukūrusios savo šeimas. Reda darbuojasi banke, Dalia dirba finansininke vienoje firmoje. Dažnai aplanko gimtuosiuose Kunigiškuose laukiančius jų savo tėvus, pradžiugina ir trimis anūkais. Pašnekovai pasidžiaugė, kad viena anūkėlė jau studentė, Vilniaus universiteto Kaune filiale studijuoja ekonomiką, antrakursė. 
Sąžiningai dirbę kolūkyje, po jo reorganizacijos Baltuškų šeima irgi nesėdėjo sudėję rankų. Pradėjo ūkininkauti, augino grūdines kultūras, laikė net penketą karvių. Dabar jau sveikata, energija nebe ta. Augina tik keletą vištų ir šunį. Na, o žemę išnuomojo darbščiam vietiniam ūkininkui Gintarui Šinkūnui, tegu rūpinasi, sėja javus, nes nenori, kad nedirbamoje žemėje bujotų piktžolynai, augtų krūmai.

„Lipdo“ savo sodybą

Tądien, kai lankiausi Kunigiškuose, buvo po lietaus, ore dar tvyrojo drėgmė. Todėl stambaus augalininkystės ūkio šeimininką ūkininką Gintarą Šinkūną suradau namuose. Tvarkingai sustatyta technika „ilsėjosi“ netoli sodybos įrengtoje specialioje aikštelėje, o pats Gintaras tobulino neseniai suręstos jaukios pirtelės vidaus apdailą. Užkalbintas ūkininkas mielai pasakojo apie savo ūkį. Iš viso dirba 270 hektarų žemės – nuosavos ir nuomojamos. Sėja grūdines kultūras, rapsus, grikius, žirnius. Laukuose dabar liko tiktai grikiai, kurie bus kuliami rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje. O šiaip visos kitos kultūros jau nuimtos. Pasak Gintaro, derlius šiemet džiugina, geresnis už ankstesnių metų. Jau pardavė apie 400 tonų grūdų, 100 tonų rapsų. Dar sandėlyje liko apie 400 tonų grūdų. 
Pašnekovas sakė, kad karšta vasara padėjo lauke išdžiūti grūdams, tad nereikėjo papildomai jų net džiovinti. Todėl bent jau galėjo naktimis pailsėti. O juk būdavo anksčiau taip, kad dieną grūdus kuli, o naktimis neini gulti, o jungi džiovyklą ir derlių džiovini. Gintaras ir pats darbuojasi, ir samdo nuo pavasario iki rudens vieną pagalbininką – kunigiškietį Petrą Buzėną. Gal ir daugiau žmonių samdytų, bet žiemai atėjus reiktų juos atleisti. Kaip šie tada pragyventų, iš kur gautų pajamų? Antai, jo darbuotojas Petras per žiemą su šeima pragyvena be didelio vargo, nes turi karvių. Be to, šiuolaikinę modernią, kompiuterizuotą techniką bet kam negali patikėti. Jauni žmonės gabūs, imlūs, greitai viską perpranta, bet tokie kaime nelieka, išvažiuoja mokytis, dirbti į miestus ar emigruoja. 
Šinkūnų sodyba yra Kunigiškių kaimo pradžioje. Tvarkinga, gražiai prižiūrima. Šalia sodybos yra tvenkinys, didelis sodas, neseniai pastatyta ir dar tebeįrenginėjama pirtelė, yra įvairių ūkinių pastatų. „Niekur neskubame, mėgstame „lipdyti“ savo sodybą pamažu, vis pasitardami, pasišnekučiuodami“, – šypsosi G. Šinkūnas. Ir pasidžiaugia savo gražia šeima: Aulelių vaikų globos namuose dirbančia žmona Daiva, Kauno technologijos universitetą baigusia ir magistratūroje studijas tebetęsiančia, taip pat jau ir savarankiškai finansininke dirbančia dukra Dovile bei Svėdasų J.Tumo-Vaižganto gimnazijos vienuoliktoje klasėje besimokančia Greta…

Atrado antruosius savo namus

Negalėjau abejingai praeiti pro šalį, neužkalbinęs prie namų sode krituolius obuolius berenkančios moters. Anksčiau ši sodyba priklausė Stasei ir Vytautui Šinkūnams. Po jų mirties paveldėjęs sodybą Šinkūnų sūnus ją pardavė. Obuolius berenkanti moteriškė prisistatė esanti kaunietė Visija Jančaitienė. Jų šeima labai norėjo nusipirkti sodybą kaimo vietovėje. O Visijos motina Elena Rimkutė-Bajorienė buvo kilusi iš Kunigiškių „pašonėje“ esančio Gykių kaimo, tad ir ieškojo sodybos netoli motinos tėviškės. O Kunigiškių kaime gyvena keletas moterų, kurios taip pat yra iš Gykių kaimo, pažinojo ir Visijos motiną, ir ją pačią, tad ir „prirodė“ parduodamą Šinkūnų trobą. Pašnekovė prisimena, kad nupirkta sodyba buvo gerokai apleista, teko nemažai paplušėti, kol viskas buvo išvalyta, išvežtos šiukšlės. Įsirengė kanalizaciją su valymo įrenginiais, pakeitė avarinės būklės elektros instaliaciją. Progai pasitaikius, vis su vyru ar viena atvažiuoja, pasitvarko. Dukros dabar turi nemažai savų rūpesčių, tai į Kunigiškus kol kas ilgesniam laikui negali atvažiuoti. Jų šeima čia įsikurti visam laikui neplanuoja, tačiau savaitgaliais, per atostogas Kunigiškuose labai gera pagyventi. Šneki moteris prakalbo ir apie keistoko savo vardo kilmę. Ji gimė Klaipėdoje, o tame krašte buvo įprasta vaikus vadinti prūsų kilmės ar pagonybės laikus menančiais vardais. Taip vietinių žmonių ir buvo paskatinti tėvai pavadinti naujagimę Visijos vardu…
Sutikau ką tik iš Svėdasų atvažiavusias ir su pirkiniais beeinančias Oną Pačinskienę ir Ireną Skukauskienę. Ona kilusi iš Dzūkijos, jos vyras dabar jau šviesios atminties Arvydas – andrioniškietis. Gyveno jie Kauno krašte, tačiau norėjo apsigyventi kitur. Mat ten, kur anksčiau gyveno, netoliese buvo televizijos retransliacijos bokštas, o vyras sirgo onkologine liga, tad baimintasi, kad visokios elektromagnetinės bangos nepakenktų sveikatai. Ieškojo sodybos prie gero kelio, ramioje vietoje. Jų dukra Rasa Grižienė gyvena netoli Kunigiškių, Pakalnynėje, ji ir pranešė apie parduodamą Rimkų sodybą. Taip Pačinskai apsigyveno Kunigiškuose. Ona suskaičiavo, kad jau dvylikti metai kaip ji čia. Deja, vyrą sunki liga ir Kunigiškuose įveikė. Pašnekovė pasidžiaugė, kad kaime gyvena labai geri, draugiški žmonės ir pridūrė: „Tačiau ir patiems reikia būti gerais žmonėmis. Jeigu tu būsi kitiems geras, tai ir tau kiti bus geri…“ Tai minčiai pritarė ir Irena Skukauskienė, Kunigiškuose gyvenanti jau 35 metus. Ji pati kilusi iš Žemaitijos-Šilalės rajono. Kai ištekėjo už kunigiškiečio Petro Skukausko, dabar jau irgi šviesios atminties, tai ir apsigyveno šioje vietovėje. Kad Irena – žemaitė, iš jos kalbos net sunku ir atspėti.