Turiu iš naujo prisistatyti „Anykštos“ skaitytojams. Tapau klipata, nebemokančiu skaityti ir rašyti, ir šiuos žodžius užrašo jaunesnysis kolega.
Savaime aišku, man labai miela buvo skaityti Sigitos Pivorienės „rieves“, kviečiančias rūpintis senoliais. Tik kažin ar mes verti didžiausio rūpinimosi?
Nė vienas žmogus nesidžiaugia tuo, kad paseno. „Ir ateis metai, apie kuriuos sakysi „nenoriu aš jų“! (…) mažo kauburėlio imsi bijoti ir į kliūtį kelyje atsitrenksi“, – dar prieš tris tūkstantmečius įspėjo senasis žydų pamokslininkas. Šias bėdas anksčiau ar vėliau pajuntame visi, bet, kita vertus, net anykštėnų pensininkų gyvenimas ir likimai yra labai skirtingi. Yra mylimų ir globojamų, yra vienišų, šąlančių ir alkstančių.
Visi norėtume didesnių pensijų, nors vidutinio graiko senolio pusės pensijos dydžio. Bet štai koks paradoksas: daugumos socialinių darbuotojų ir slaugytojų, kurios mane lankė (o iš viso jų buvo 14), atlyginimas buvo šiek tiek mažesnis už mano pensiją. Prisimenu, kaip viena iš jų, dviejų vaikų mama, besilaukianti trečio, manęs paprašė: „Ar galiu atsigerti boržomio?… Ačiū. Pati sau negaliu leisti tokios prabangos pirkti mineralinį“. Tai ne asociali pilietė, o darnios šeimos motina. Liūdna, kad jos, kaip ir daugelio kitų moterėlių ir vyrų, uždarbiai nėra dideli. Padalini visą tėvų uždarbį, tarkim, keturiems šeimos nariams ir matai katino ašaras. Nesidžiaugiame tuo, kad rajone per metus gimsta tik koks šimtas kūdikių. Bet dar liūdniau, kad daugelio jų besilaukiančios moterys iki soties nepavalgo. Vėliau, kai kūdikis sulauks bent metukų ar dvejų, ateis išganymas: jo lauks darželio meniu, daug maistingesnis už turimą tėvų namuose.
Kaip senų, taip ir jaunų žmonių, likimai nevienodi. Vis dėlto labai daug buvusių vaikinų ir merginų iš mano vaikų kartos buvo smarkiai blaškomi gyvenimo permainų. Tarp giminaičių savo vaikų draugų ir draugių žinau dešimtis baigusių po dvi aukštąsias mokyklas (nes pirmoji įgyta specialybė buvo nebepaklausi). Yra ir tokių, kurie gražius aukštojo mokslo diplomus laiko spintose, o duoną sau ir vaikams uždirba vairuodami vilkiką arba traktorių ir net toli nuo savo tėvynės.
Dabar jau retai skaitomo Petro Cvirkos romano herojus gudriai pasirinko karstų gamybos ir laidotuvių verslą. Girdi, bet kuri įmonė gali bankrutuoti, bet žmonės nesiliaus mirę ir graboriaus paslaugos visada bus reikalingos, jam bankrotas negresia. Prieš trisdešimt metų maniau, kad mano vaikų bendraamžiai pasielgė nekvailai, pasirinkdami darželinukų auklėtojų ir mokytojų specialybes. Tikėjausi, kad lietuvės tebegimdys daug vaikų ir jų auklėtojai darbo nepristigs. Iš tiesų nepristigs, jei išmoks norvegų kalbos…
Jauna darželinukų mama, žingsniuojanti į darbo biržą, stengiasi atrodyti žvali ir ištverminga. Prasilenkiančiam su ja praeiviui nekyla klausimas „kuo galiu Jums padėti?“ Bet, man regis, būtent šiomis moterimis ir jų šeimomis labiausiai reikėtų rūpintis, kol rajone gimdančių moterų nesumažėjo iki dešimties.
(Rezonansas į Sigitos PIVORIENĖS „rieves“, 2015-10-17)
