30–mečiui Egidijui Česnavičiui darbų - iki kaklo...
Kunigiškiai – žinoma, nuo kunigų, jais didžiavosi ne vienas Lietuvos kaimas. Vien Anykščių rajone esama net trejų Kunigiškių. Tikėjimas, kalėdaičiai kadaise sulygindavo grafų rūmus ir baudžiauninkų lūšneles, suteikdavo šviesios vilties karšinčiui ir vaikeliui. Pasitikdami šv. Kalėdas, pasukome į bene rečiausiai lankomus Žemaitkiemio parapijos Kunigiškius…
Senoliai buvo stiprūs!
Visi matė tas medžių saleles vidur laukų, apžėlusias kapinaites, tuos vienišus ir niekam nebereikalingus šulinius – ženklus, jog kadaise čia gyventa, mylėta, godota. Modernūs politikai ir statistikai teigia, jog nieko čia nepakeisi, vyksta globalūs žemės ūkio pertvarkos, demografiniai procesai, Lietuvoje ir taip dar per daug kaimuose gyvenančių žmonių.
Gal ir taip: vos ne kiekviena pėda mūsų žemės – istorija, prakaitas ir kraujas. Kaimas dažnai šliejosi prie kaimo, kapinės prie kapinių, o dabar net pavadinimų nebelikę. Ilgai tektų svarstyti, kodėl taip atsitiko. Bet ar tikrai nieko negalima pakeisti? Negi mūsų misija – tik stebėti ir aimanuoti?
Ši mintis neapleido važiuojant į Kunigiškius – nuošalų kaimą už Kurklių, jau Ukmergės rajono „pasieny“. Bene prieš 15 metų šviesaus atminimo kolega Kęstutis Arlauskas „Anykštoje“graudokai pasakojo apie amžino atilsio belaukiančius Kunigiškių senolius, iš pašalpų kažkaip besiverčiančius suaugusius jų vaikus, kažin ar kam įdomias istorijos nuotrupas. Kadaise šiame gatviniame kaime būta ir mokyklos su kone 70 mokinių, ir etnografinio muziejėlio, ir tikrų „liktarnų“, švietusių toli toli…
Košė žvarbokas vėjas. Stebuklų nesitikėjau, tik žinojau, jog šitie Kunigiškiai (mūsų rajone esama dar dvejų, prie Svėdasų) minimi jau 1774 metų Žemaitkiemio parapijos kaimų sąraše. Kelias į Kunigiškius – gera proga prisiminti ir tai, kad juose XIX amžiaus pabaigoje gimęs dailininkas Ignas Piščikas, Antrojo pasaulinio karo metais – kunigas Vytautas Petras Kapočius.
Užsispyrusio būta kunigo: sovietmečiu šešiskart bandė stoti į kunigų seminariją, jau buvo bebaigiąs pedagoginį institutą, tačiau atsisakė mokytojo diplomo, dirbo šaltkalviu – kol pagaliau buvo priimtas studijuoti teologijos. Išskirtinis kunigo V.Kapočiaus gyvenimas – dar vienas įrodymas, kiek gali nuveikti tegu ir vienas, bet giliai tikintis, tikslą turintis žmogus. 1987 m. tapęs Zarasų dekanato dekanu, kunigas nuolat bendravo su inteligentija, lankėsi mokyklose, kultūros renginiuose, tapo tenykščiu Lietuvos Atgimimo dvasiniu vadovu. V.Kapočiaus iniciatyva ir pastangomis buvo pastatyta daug stogastulpių, koplytstulpių, kryžių, atstatyta koplytėlė Šaltupės gatvėje, bažnyčiai padovanotos Marijos ir Rūpintojėlio medinės statulos…
Žizdros mohikanai
Pirmasis Kunigiškuose akį patraukęs pastatas – daržinė su kone iki žemės įlūžusiu stogu. Lyg po žemės drebėjimo… Kitoj sodyboj mūrinio namo langus gožė nuvirtusio milžiniško beržo šakos – pakelti ar nupjauti, matyt, nebuvo ar nėra kam. Nė gyvos dvasios ir antroj sodyboj, ir trečioj – tik tušti langai ir tyla. Ir vos įžiūrimas, nebegirdimas Žizdros upelis. Vaiduoklių kaimas?
Ne: antai vienas kiemas išpuoštas visokiais keistais rakandais, mažmožiais. O prie dviaukščio mūrinio pastato keistoką priestatėlį – lyg šiltnamį, lyg voljerą – krapštinėja jaunas vyras.
– Bus namas va šitam daiktui, – sako 30-metis Egidijus Česnavičius, mostelėjęs ranka į keturratį motociklą.
Vyras kilęs iš gretimo Pagrūšės kaimo – ten išvis nebėra žmonių. Kitame pastato gale įsikūręs brolis Mindaugas su žmona, besilaukiančia antro vaikelio. Iš viso Česnavičių 4 broliai.
– Kunigiškiuos deklaruota 30 gyventojų, bet tiek tik popieriuj. Keli pensininkai, jų vaikai susiradę darbo Kurkliuos, Anykščiuos, Ukmergėj – ką čia veiksi? Artimiausia krautuvė – Staškūnišky, už 6 kilometrų… Vieni geria, kiti – kas nori – darbo gauna pas ūkininkus. Man darbų – va! (brūkšteli sau per kaklą). Daugiau žmonių atsiranda tik vasarą, kai iš miestų suvažiuoja tuščių sodybų paveldėtojai.
Stasį Misiūną randame lovoje. 93-ejų senolis pakirstas ligos, bet iškart atgyja, noriai prisimena senus laikus. Čia gimęs, čia gyvenę ir tėvai. Šita sodyba suręsta 1935 metais. Turėjo 30 ha, tai po karo 10-čiai metų atsidūrė Sibire, Irkutsko srity. Tremtyje nužiūrėjo kaimynystėj gyvenusią Nataliją Krikštaponytę iš Taujėnų, vedė… Kunigiškiai garsūs kunigais, vieną bolševikai, dar tada, kai pirmąsyk užėjo, prigirdė prie gretimo Brazdžių dvaro…
– Igną Piščiką, dailininką, atsimenat?
– O kaipgi! Tų Piščikų namas buvo trečias nuo mūsų (buvo ir kiti Piščikai). Mes kartu tremty gyvenom. Toks mažutis, bet visur tik aš, mano komanda! Turėjo seserį Marytę, brolį Joną. Labai įdomiai išėjo su Jonu Piščiku. Jisai dirbo Klaipėdoj, buvo geležinkelio inžinierius, susimylėjo su vokietaite, mokytoja. Karui baigiantis, šeima (Jonas, žmona ir dvi dukterys) traukėsi su vokiečiais, bet pradėjo rusai bombarduot. Vokiečiai paėmė vyrus apkasų kast, atskyrė nuo šeimų. Tas buvo prie Karaliaučiaus, keturios eilės tranšėjų aplink. Užėjo rusai, o Jonas turi dokumentus, tai paėmė jį kaip „savą” – ir grąžino atgal. Žmona su dukterim taip ir liko vokiečių pusėj, Jonas apsistojo pas seserį. O kai vežė iš mūsų kaimo į Sibirą – Piščikus, Bilkauskus ir mus, Misiūnus – išvežė ir Joną, atsidūrė Irkutske. Bet jį išgelbėjo geležinkelininko pažymėjimas. Rusai sako: mums labai trūksta mašinistų, jei išvarysi traukinį, tave paleisim! Tas išvarė… O Ignas, dailininkas, persidirbo, paskui ganė arklius, karves. Bet paišė… Girdėjau, jo paveikslas lyg ir Žemaitkiemio bažnyčioj kabo, gal šv. Kazimiero? Kai atvažiuodavo kaiman, Ignas kalbėdavo kaimietiškai, bet mieste – jau kaip inteligentas…
Kaip garbingai išnykti?
Ir vėl mes – Kunigiškių gatvėj. Gatvėj be žmonių, dviračių ir automobilių… Kaip porino S. Misiūno dukra Onutė, senukas Ališauskas gyvenąs vienas su sūnum, dar esanti gausi ir savotiškai besiverčianti Ūsorių šeima, o kunigo Kapočiaus, Vaičiūnų, Grigalevičių, Kalibatų, kitų Vaičiūnų, Virbalų kiemuose nuo rudens iki vasaros šeimininkaująs tik vėjas…
Ir tada vėl atgyja iracionali mintis: negi nėra pasauly jėgos, kuri sugebėtų įpūsti aptemusiuos languos šviesą? Užkurtų krosnis, supjautų nuvirtusius medžius, padžiaustytų skalbinius? Na, o jeigu tokios svajonės tolygios mistikai, gal gi koks išminčius ar valdžios šulas, patriotinė partija, institucija ar instancija parengtų tegu ir brangų, bet garbingą, istoriškai motyvuotą projektą, kaip mirštantiems Lietuvos kaimams tykiai ir gražiai išnykti? Be tų šiukšlių, sukežusių stogų, polietileninių draiskalų, akis badančios nevilties…
Įdomu, ką šiandien gimtuosiuose Kunigiškiuose nutapytų mažiukas smailianosis Ignas Piščikas? Justino Vienožinskio, Mstislavo Dobužinskio mokinys, Peterburge veikusios barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokyklos, Paryžiaus dailės akademijos auklėtinis? Neprilygstamas dailės istorijos mokytojas, visą gyvenimą lengvais, skaidriais potėpiais įamžindavęs mieliausius akiai vaizdus? Net tada, kai buvo įkyriai peršami ir giriami didingi darbo didvyrių portretai, stambaus formato pramoniniai peizažai, Kunigiškių kaimo vaikas bevelijo tapyti motinos veidą, Vilniaus senamiesčio gatveles, gladioles, žvejų kaimelį…
