Laikraštis „Anykšta“, taip pat ir respublikinė žiniasklaida paskelbė Vytauto V. Landsbergio komentarą Anykščiams ir anykštėnams aktualiomis temomis.
„Žvelgdamas, kaip vyksta Anykščių reikalai, matau gerų ir labai gerų ženklų. Lajų takas – geras ženklas Nr. 1. Anksčiau buvau skeptiškesnis jo atžvilgiu, bet pamatęs, kad jis ne tik nepažeidė senosios šventvietės vietos, neužgožė Puntuko, o gražiai įsikomponavo atokiau nuo jų – esu priverstas atsiprašyti, mano skepticizmas išgaravo.
I
Projekto sėkmė – modernumas: sukurti tai, ko dar nėra, tapti lyderiu. Tai pasiteisino. Tad ir ateitį siūlyčiau sieti su naujais, nematytais, negirdėtais, avangardiškais projektais, kurie modernizuotų miesto įvaizdį ir pritrauktų dar daugiau žmonių iš Lietuvos bei pasaulio.
Norint žengti šiuo keliu, reikia modernios galvosenos žmonių; jei atvirai, tai kartais ir pats toks nebesijaučiu, tad dažnai savo darbuose (teatre, kine ar kitur) samdausi jaunus, užsieniuose pasimokiusius žmones. Tik su jų pagalba ir galima kurti ateitį. Kurti tai, ko nėra. Nes kam kurti tai, kas jau yra arba buvo.
Gal, sakau, tokia nuostata galėtų vyrauti miesto strategijoje „Anykščiai – Lietuvos ateities kūrybinė laboratorija“, t. y. – laboratorija, kuri sujungs senąją mitologinę ar literatūrinę Lietuvą su ateities valstybe.
Šiems darbams būtina telkti jaunimą, pradedant nuo paprasčiausių dalykų: gal atiduokime jiems valstybines šventes. Tegu savivalda, pvz., organizuoja fondą (500/1000 eurų?) geriausiam moksleivių pasiūlymui, kaip atšvęsti Vasario 16-ąją. Ir tegu jie surežisuoja ir pakoncertuoja ar dar ką prasimano. Tada ne tik šios šventės, bet ir Lietuva bus jų.
Nesu nusiteikęs prieš vyresnius žmones, nes ir pats jau toks darausi, bet manau, kad kuo skubiau reikalus reikia krauti ant jaunų galvų – tada čia bus jų namai, jų idėjos, jų tėvynė, o ne protingų dėdžių/tetų iš viršaus nuleistas reikalas.
II
Mūsų centrinės valdžios (Lietuvos masteliu) didžiausia bėda yra ta, kad daugmaž visi manosi esą puikūs visų galų specialistai – švietimo, kultūros ir verslo. Ar manau, kad reikia keisti šią nuostatą, nes tai kvepia provincija blogąja prasme, ir samdytis specialistus.
Pvz., reikia mitologinio parko (ES fonduose galimas toks lietuviškas, latviškas, baltarusiškas projektas) – skelbiam konkursą idėjų ir pasirenkam mitologus, landšafto dizainerius, architektus ir kt. Ir priskiriam jiems Europos fondus išmanančią vadybos kompaniją. Tegu dirba, mes tik tarpininkaujam, kad idėjos kuo greičiau virstų kūnu.
Dabar netgi žiūrint į pilies statymo ir strategijos reikalus kartais atrodo, kad arklys statomas prieš vežimą – pirma sugalvokim, kas ten bus. Ar buvo idėjų konkursas, ar dalyvavo jaunimas? (Jei buvo, atsiprašau, bet nieko viešumoj neteko regėti, gal pražiopsojau?)
Aš galėčiau prisiūlyt eibes dalykų, bet visiškai neišmanau, ar tai bus patrauklu, o kas išmano? Ar tokių žmonių yra Anykščiuose?
Priminsiu „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ krachą, kai devynios auklės „žinojo“, kaip padaryti, kad joms būtų kuo gražiau ir dar jų artimieji dalyvautų. Ir išėjo šnipštas. Pinigų skalbykla, sakant.
Taip pačiais metais Lincas (Austrija) pasamdė prancūzą ir jam atidavė visą kultūros sostinės įgyvendinimą. Jis pareikalavo: „Pasakykit, koks bus biudžetas ir to nebekeiskit. Ir po to, kai priimsit mano siūlomą strategiją, niekas nebeturi teisės kištis.“ Ir ten pavyko puikiai.
Anykščiams reikia pasisamdyti tokį „prancūzą“.
Mano nuomone, profesionali vadyba turi būti samdoma. Dizaineriai taip pat. Viešieji ryšiai taip pat.
III
Dabar konkretūs pasiūlymai:
1. Mitologinis parkas. (Mielai prigalvočiau savo versiją ir dalyvaučiau konkurse.). Mitologiniame parke siūlyčiau išžaisti esamus mitus – Nykštys, Velnias, nešantis akmenį ir pan.
O gal iš viso supažindint su senosios Lietuvos dievų panteonu – bet ne drožiniais, o kaip nors interaktyviai: tarkim, traukinukas rieda nuo „Šilelio“ į Lajų taką, o tuo metu per garsiakalbius pasakojama apie laumes – staiga pasigirsta laumių giesmės ir traukinuką ima vytis laumės, paskui keliautojai sutinka Perkūną, ąžuole sėdintį su šaudykle, laukiantį velnio. Paskui aptinkamas ir velnias, kurio barzda įstrigus kelmo plyšyje. Ir t.t. Tokiam projektui būtų reikalinga darbinga teatrinė trupė.
2. Pasakų muziejus. (Gali būti mitologinio parko dalis). Jo koncepciją reiktų gryninti su Anykščių vaikais. Toks muziejus turėtų veikti ir ne sezono metu: kūrybos dirbtuvės, festivaliai, stovyklos, net prasmingi komerciniai vaikų/suaugusiųjų gimtadieniai, verslo sueigos.
3. Etnokultūra – labai rizikingas reiškinys, ypač jeigu tai paruošta neprofesionaliai, „senobiškai“ ir mėgėjiškai. Etnokultūra, jei jinai rodoma viešose vietose, turi būti kitokia: t. y. maksimaliai profesionali programa – a la buvęs P. Mataičio teatras; tam kviestis reikėtų Z. Kelmickaitę ar kokį kitą profesionalų reikalų žinovą.
Ginkdie be saviveiklos, mes savo istoriją ir etnokultūrą baigiam numarinti, rodydami jos prastesnes, pasenusias formas, kurios ganėtinai atgrasios jaunimui. Turime miestą orientuoti į tai, kas gražu ne mums, o jauniems, atvažiuojantiems. (Su visa pagarba, bet – manau, kad „Duokim garo“ kultūros forma, deja, jau senstelėjo.)
(Kuo tai keisti? Pvz., sutartinių giedojimą – kaip dvasinę patirtį moterims, motinoms, merginoms – integruoti į savęs tobulinimo programą. Veronika galėtų atvykti ir apmokyti. Gal tai irgi galėtų vykti prie mitologinio parko?)
4. Pilyje – vaikų režisuotas interaktyvus muziejus: dvylika paslapčių kambarių. Kiekviename kambaryje, į kurį reikia patekti labirinto keliu, pamatomas Lietuvos istorijos momentas, kokia nors paslaptis. 12 Lietuvos istorijos puslapių – nuo Palemono iki partizanų, Sąjūdžio.
Paslapčių kambariuose – trumpi filmai apie Lietuvos istoriją, sukurti paauglių.
5. Religijų sinkretizmo (tikėjimų draugystės) muziejus, parodantis, kad Lietuvoje 1000 metų taikiai sugyveno senasis baltiškasis ir krikščioniškasis tikėjimas.
Gal: Puntuko šventvietės vietoje statinys – a la Čiurlionio varpinė, su žalčiais, vaidila, pilstančiu arbatą Ramūnu Daugelavičium ar pan. Ir vaidilutėmis, dainuojančiomis sutartines, mokančiomis pinti sodus.
6. Stebuklingas gyvybės šaltinis (mineralinio vandens versmė Šilelio teritorijoje) – kuris pasiekiamas kaip nors komplikuotai; prie jo (ant jo) gali būti pastatytas didelis sodas (aliuminio konstrukcija) – laipynė, kuria galima užsiropšti iki viršaus, toks anykštėniškas eifelio bokštas, sukurtas pagal senąjį mūsų šiaudinį sodą.
7. Romanas. Visus tuos dalykus reikėtų sujungti mistinėje nuotykių knygoje – pvz., „Nykščio gyvenimas ir mirtis“ ar pan. Tai padaryti galėtų ir darbštusis R. Vanagas, manau.
Tokią knygą parašyti reikėtų metų laiko, jos kūrimo metu reikėtų jau bendradarbiauti su mitologinio tako kūrėjais, ir derinti, kokius objektus įtraukiame į knygą“, – rašo V.V.Landsbergis.
