Izidorius Girčys
1903 metų vasario 28 dieną gimė fotografas, fotomenininkas Izidorius Girčys.
„1928 m. I. Girčys nusipirko seną asmeninį fotoaparatą ir pradėjo fotografuoti. Nuo to laiko jis nebesiskyrė su fotoaparatu iki gyvenimo pabaigos, fotografijai atidavė šešiasdešimt savo gyvenimo metų.
Fotografijos jis mokėsi iš vadovėlių ir stebėdamas kitų fotografų darbą. Iš pradžių I. Girčys fotografuodavo vaikus, šeimas, vestuves, darė nuotraukas dokumentams. Vėliau jis įstojo mokytis į Šiauliuose veikusią fotostudiją „Lietuva”.
Įvaldęs fotografijos pagrindus, I. Girčys Ramygaloje (Panevėžio r.) atidarė savo fotostudiją, pradėjo siųsti savo nuotraukas į žurnalus ir taip ėmėsi žurnalistinės fotografijos, netrukus persikėlė gyventi ir dirbti į Kauną.
I. Girčys bendradarbiavo populiariuose Nepriklausomos Lietuvos leidiniuose: „Lietuvos aidas”, „Mūsų Vilnius”, „Jaunoji karta”, „Trimitas”, „Karys”, „Lietuvos geležinkelininkas”. Jis daug kartų fotografavo prezidentą Antaną Smetoną, kitus Vyriausybės narius, rašytojus, įvairius įvykius, tarp jų – ir lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno palaikų atgabenimą į Kauną. Visas savo nuotraukas jis žymėjo specialiu žymekliu: „Spaudos fotografas I. Girčys”.
Kauno fotografų draugijos siųstas, jis buvo išvykęs į Prancūziją susipažinti su fabriko „Lumiere” produkcija, pasimokyti naudotis šios firmos gaminiais.
1941–1945 m. Antrojo pasaulinio karo metais I. Girčys su šeima gyveno žmonos tėviškėje Pusbačkių kaime (Anykščių r.).
1945–1948 m. Troškūnuose (Anykščių r.) jis vertėsi privačia fotografo praktika, buvo atidaręs savo fotostudiją.
1948 m. pabaigoje Anykščiuose pradėjus leisti rajono laikraštį „Kolektyvinis darbas”, o po kiek laiko ir Troškūnų bei Kavarsko rajonų laikraščius, I. Girčys tapo pirmuoju Anykščių krašto spaudos fotografu. Iki 1955 m. jis dirbo redakcijose fotokorespondentu ir literatūriniu darbuotoju, publikacijas dažniausiai pasirašinėjo E. Bradesiūno slapyvardžiu. I. Girčys dirbo ir Svėdasų mašinų-traktorių stoties politinio skyriaus laikraštyje „Kolūkiečių balsas” atsakinguoju sekretoriumi.
Kaip Anykščių krašto fotometraštininkas jis dalyvavo visuose svarbiausiuose įvykiuose, renginiuose, buvo laikomas asmeniniu rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko fotografu. Ir išėjęs į pensiją jis toliau iki gilios senatvės fiksavo fotojuostose Anykščių krašto vaizdus ir žmones.
Buvo vedęs, žmona Adelė Verikaitė-Girčienė (1911–1956) – medikė. Liko našlys. Užaugino tris vaikus: Eugenija Girčytė (1944–2008) – tarnautoja, Aušra Girčytė-Grigaravičienė (g. 1946 m.) ir Vilius Girčys (g. 1952 m.), dar vienas sūnus Eugenijus Girčys (1941 – apie 1943) mirė vaikystėje.
Mirė 1989 m. balandžio mėnesį Anykščiuose. Palaidotas Traupio (Anykščių r.) kapinėse prie anksčiau mirusios žmonos ir jos tėvų. Kapą ženklina naujas kuklus akmeninis paminklas su bendru Verikų ir Girčių šeimų įrašu.“ – apie I.Girčį rašoma anykstenai.lt enciklopediniame biografijų žinyne.
