Butėnų senolė Bronė Valuntienė susimąstė: „Kaip čia atsitiko, kad išgyvenau šimtą metų?..“
Praeitą penktadienį Butėnų kaimo, netoli Svėdasų, gyventojai Bronei Valuntienei sukako šimtas metų. Nūnai didesnių rūpesčių nekamuojama, o gyvenime vargus savo nuolaidžiu optimizmu visuomet pergalėjusi jubiliatė pratarė, kad dar ne vakaras – dar ilgai gyvens…
B. Valuntienė savo šimtmečio dieną šventė karališkai – per patį vidurdienį Butėnų senolė priėmė vietos bendruomenės, seniūnijos bei Anykščių rajono valdžios atstovų pasveikinimus. Šeštadienį sugužėjo visa gausi giminė – dukros, penki anūkai, devyni proanūkiai, artimiausi jų žmonės, tolimesni giminaičiai ir buvo šventė, kokios Butėnai dar neregėjo. Mat kaimo istorijos dviejų šimtmečių šaltiniuose nepavyko surasti nė vieno šimtmetį sulaukusio žmogaus.
Gimusi 1916 m. balandžio 8-ąją B. Valuntienė tuo metu siautusių ligų išvengė, „užsikabino“, nuo pat mažens tvirta buvo. Gal ir girios kaimelio, mat gimė Ertėjuose, atokumas epidemijų išvengti pagelbėjo, nors vaikystėje ir buvo mirtinai susirgusi, bet kaimynės sumanumas, laiku sugirdytas naminis vaistas išgelbėjo ilgo gyvenimo lemčiai. Augo Sliepsiškių kaime, kur tėveliai – Anelė ir Juozapas Papučkos turėjo keliolikos hektarų ūkį. Vienkiemis buvo pasakiško grožio vietoje – pakalnėlėje Čiukų link, visai netoli upelės Jaros. Bronytė ilgokai ganė tėvelių gyvulius, dirbo kitus ūkio darbus, gal tris žiemas ėjo į mokyklą kaimyniniame Visetiškio kaime.
Nuo pat mažumės buvo smulkutė, nedidelio ūgio, švelnios šypsenos, kiek pamena, visi ja labai gėrėdavosi ir labai mylėdavo. Jaunimo vakarėliuose nelabai mėgdavo pramogauti, tačiau savo būsimą vyrą Joną Valuntą susitiko tokioje retai lankomoje „vakaruškoje“. Vedėsi meilę pajutę ir kartu gyventi nutarę per pačius neramumus – kažkur Europoje siautė karo audra, Lietuvoje jau šeimininkavo sovietai. Atšokę vestuves tuoj persikėlė į vyro tėviškės sodybą pamiškės „saloje“ – Butėnuose. Čia viena po kitos gimė dvi dukros, čia su visa rūstybe praslinko pokaris – kaimynystėje net tris brolius nužudė sovietai, vieno rusų kariuomenės siautimo dieną kareiviai pastebėję įtartiną pėdsaką miško link, įtardami, kad klojime gali glaustis partizanai, padegamų kulkų prapliūpą paleido į šiaudinį stogą. Greitai pastatas įsiliepsnojo, supleškėjo visas pašaras, tebuvo tik gruodis, teko kaip padegėliams per kelis kaimus važinėjant prašyti. Vakarop išsivarė pulkelį kaimo vyrų, Jonas taip pat kelis mėnesius Rokiškio kalėjime išvargo. Gerai, kad paleido, nenuteisė, į lagerius baisiuosius neišgabeno. Sugrįžo, nors suvargęs, utėlių apsėstas, bet laimingas…
Po to susikūrė kolchozas, darbai laukuose, darbai fermose melžiant karves. Ir visada santūrus linksmumas, nuolanki, bet iš tiesų labai išmintinga ramybė, gyvenant savo ne itin dideliame, bet laimingame pasaulyje. Dukros suaugo, jaunesnioji Eugenija išvažiavo į miestą, kiek daugiau pasimokė, o Aldona čia, Butėnuose, pasiliko.
Ilgas gyvenimas, bet ir tas greit prabėga. Šiek tiek per aštuoniasdešimties metų kalnelį persiritęs pasimirė 1990 –aisiais senolės vyras Jonas. Geras žmogus buvo, ir darbuose suspėdavo, ir radijo klausytis mėgo, ir skaityti, ir net šachmatais žaisti. Dar ir ne girtuoklis, ne skandalistas – gražiai nugyveno. Jau kelerius metus senolė glaudžiasi pas dukrą Aldoną, nieko čia jai netrūksta, nes pavalgiusi, linksma ir dar pajuokauti mėgstanti. Žino ir kas pasaulyje, kas Anykščiuose, kas Svėdasuose, kas Butėnuose dedasi, radijo nuolat klausosi. Jokio ilgaamžiškumo recepto nežino – valgo, ką nuo mažens įpratusi, ko įsinori, ilgokai pamiega, pasimeldžia. Paklausta apie ateities planus, patikino, kad apie mirtį dar negalvoja ir linksmai pridūrė: „Gyvensiu, sveika esu, dar ilgai gyvensiu…“
