Jei norime pirmauti, turime pirmauti idėjomis

Pasaulyje žlunga ar niekuomet dienos šviesos neišvysta didžioji dauguma šviesių iniciatyvų. To priežastis yra ta, kad kūrybingi žmonės laiku nesulaukia palaikymo. Šių žmonių gyvybinis maistas – kitų žmonių parama ir dėmesys. Jie galėtų sukurti stebuklus, tačiau tam reikia, kad jiems padėtų – morališkai, organizaciniais pajėgumais ir finansiniais resursais. Bėda ta, kad kūrybingumas yra vaikiška savybė. Žmogus, kuris pasirenka kūrybos kelią, tam tikra prasme visam laikui lieka vaiku.

Ko turi pirmaujančios šalys, ko neturime mes? Pirmaujančios šalys gali
neturėti puikios istorinės praeities, geriausių gamtos sąlygų, geriausio šalies
įvaizdžio ar dar ko nors. Tačiau viena jos tikrai privalo turėti: jos pirmauja
idėjų srityje. Jei jos turi įgijusios intelektinio pranašumo svarbiose srityse
(pvz., technologijos), tuomet jos pirmauja net ir tokiu atveju, kai jų darbo
jėga yra gana nekonkurencinga.

JAV, kad ir ką apie jas manytų jos nedraugai, yra kūrybinė pasaulio
dirbtuvė. Tai yra geriausia vieta savo sumanymams realizuoti. Ten iš viso
pasaulio renkasi kūrybingi, dažnai savo šalyse nepripažinti žmonės. Štai viena
prancūzė savo šalyje ilgus metus ieškojo paramos savo išradimui. Niekam nebuvo
įdomu. Kai persikėlė į Ameriką, ten jai greitai buvo sudarytos sąlygos
atsiskleisti. Ji nuvyko į Silicio slėnį ir ten padarė revoliuciją procesorių
gamyboje. Vėliau jos mažame miestelyje Prancūzijoje miestelėnai jos garbei
pastatė kuklų paminklą.

Visos pažangos revoliucijos prasidėdavo nuo išradimų ir idėjų. Vienose
pasaulio šalyse šie dalykai labiau laukiami, kitose jiems tik pataikaujama
tuščiomis kalbomis. Lietuva, jei nori būti pirmaujanti išsivysčiusi šalis, turi
tapti tokia kūrybine dirbtuve. Kaip tai padaryti? Tam mums labai svarbu
sąmoningai palaikyti ir vystyti kūrybinį procesą. Iki šiol per visą istoriją į
kūrybą žiūrėjome tarsi į spontanišką procesą. Pastaruoju metu jau supratome
(bent jau mokslininkai), kad vaikų kūrybingumą galima lavinti, ir kad ši sritis
atveria nepaprastų galimybių. Tiesa, dar nelabai supratome, kad ir jau suaugęs
žmogus gali pažadinti savyje kūrybos genijų. Tačiau vėliau gyvenime kūrybingam
žmogui teks susidurti su daugybe įvairiausių kliūčių. Jį grumdys vidutinybės,
biurokratinis aparatas, jo idėjos ilgus metus turės sunkiai skintis į vietą po
saule.

Pasaulyje žlunga ar niekuomet dienos šviesos neišvysta didžioji dauguma
šviesių iniciatyvų. To priežastis yra ta, kad kūrybingi žmonės laiku
nesulaukia palaikymo. Šių žmonių gyvybinis maistas – kitų žmonių parama ir
dėmesys. Jie galėtų sukurti stebuklus, tačiau tam reikia, kad jiems padėtų –
morališkai, organizaciniais pajėgumais ir finansiniais resursais. Bėda ta, kad
kūrybingumas yra vaikiška savybė. Žmogus, kuris pasirenka kūrybos kelią, tam
tikra prasme visam laikui lieka vaiku. Suaugusiųjų pasaulyje, kur viskas
logiškas ir kiekvienas atsako už savo veiksmus, kūrybiškumui natūraliai nėra
vietos. Kūrybos dievas reikalauja, kad atsirastų dar vienas, kuris visa savo esybe
patikėtų kūrybos žmogumi, dėl jo darbų pasiaukotų. Visuomenė, kuri nevertina
kūrybiškumo, nepalaiko jo, palieka kūrybingus žmones vienos tvarkytis su savo
problemomis, bus priversta kūrybiškumo produktus importuotis iš kitų
visuomenių. Taip mes, pavyzdžiui, importuojamės pirmaujančias technologijas.
Tik po to, kai kažkas jau nusigriebė grietinėlę, imamės jas gaminti.

Tačiau liūdniausia yra tuomet, kai atsisakome kurti savo visuomeninę
tradiciją. Kai nebėra kas vysto tautinę tradiciją, prasideda svetimų
ideologijų, svetimos pasaulėžiūros importas. Tokia tauta vis labiau tampa kitų
tautų kūrybos vaisiumi. Tokia tauta žeminasi plodama užsieniečiams, tačiau
nusigręždama nuo savo išminčių. Tai yra elementarus dvasinis neatsakingumas.
Jei sukurtume sąlygas kai kūrybingi, šviesūs žmonės palaikomi, kai jų darbams
padeda kiti, kai jiems netrukdo biurokratinės kliūtys, tuomet taptume intelektualiai
pirmaujančia šalimi. Kūrybingumą išlaisvina ne tiek įgimtas talentas, kiek
aplinkinių rūpestis ir parama.

Štai V.A. Mocartas laikomas visų laikų genijumi. Tačiau retas kuris žino,
kad savo nepaprasta reputacija jis turėtų pasidalinti su tėčiu. Šis nuo 5 metų
taisė vaiko kūrybą ir pristatinėjo muzikos autoritetams kaip sūnaus darbą.
V.A.Mocartui buvo sudarytos visos sąlygos išlaisvinti savo kūrybingumą. Tėvai
jam leido sėdėti prie muzikos tie, kiek šis norėjo. Jį palaikė paskatinimais ir
dideliais lūkesčiais. Mažasis Mocartas visą laiką girdėjo kad jis sutvertas
būti didžiu kompozitoriumi. Galiausiai vaikas tuo visiškai įtikėjo ir visiškai
atsidėjo kūrybinei veiklai. O tėvai rūpindavosi visu kitu.

Pasirodo, panaši ir B.Geitso istorija. Jo tėvai buvo turtingi, todėl nupirko
atžalai patį geriausią tiems laikams kompiuterį ir davė į valias jam prie jo
sėdėti. Tad kūrybingų žmonių patirtis rodo, kad genialumas – tai ne įgimtas
proto pranašumas, bet nuolatinė aplinkinių globa, paskatinimas, bendradarbiavimas.
Paprastai joks genijus neatsikleidžia, kol šalia jo neatsiranda toks žmogus,
kuris jam iš visos širdies padėtų ir dėl jo aukotųsi.

Tą aš galiu drąsiai patvirtinti savo pavyzdžiu. Keletą metų pateikiu
Lietuvai naujų idėjų, kaip galime tapti sėkmingesni. Viso to negalėčiau
padaryti, jei ne žmonos palaikymas ir vertėjų biuro „Magistrai“ užnugaris. Man
iš tiesų sudarytos sąlygos kurti, ieškoti, atrasti vis naujų šviesių idėjų. Tai
savo palaikytojams turiu būti dėkingas, kad galiu su jumis pasidalinti sėkmingos
tautos ar sėkmingos asmenybės idėjomis.

www.sekmingatauta.lt/