Klysta manantieji, kad į Anykščius atvykstantiems turistams įdomiausia yra poeto Antano Baranausko klėtelė ar Medžių lajų takas. Net neabejoju, kad didžioji dalis poilsiautojų, atvykę į svetimą miestą ( Anykščiai dar gi ir be penkių minučių kurortas) pirmiausia svajoja, kuo pamaloninti savo gomurį ir skrandį. Trumpiau tariant – pirmiausia duona, o tik po to žaidimai.
Pirma mintis, kuri sukasi daugelio galvose važiuojant į Anykščius, neabejotinai yra anykštietiškas vynas. O kaip kitaip? Tik sutik kokį bičiulį kitame mieste ir iš karto išgirsi klausimą: „Na, tai kaip ten „Anykščių vynas“ gyvuoja?“. Gyvuoja, gyvuoja, tumet puoli tikinti ir išvysti nuostabos pilną veidą: „Tai,kad to anykštietiško vyno niekur parduotuvėse nerandu pirkti“… Mielieji, tuomet sakau, anykštietišką vyną reikia ragauti pačiuose Anykščiuose!
Tačiau… Jeigu šiandien būtų gyvas pats Lietuvos vyno karaliumi tituluojamas Balys Karazija, jis nejuokais supyktų ir trinkelėtų kumščiu į stalą dėl to, kaip šiandien nepagarbiai elgiamasi su anykštietišku vynu. Ar jūs galite patikėti, kad kai kuriose Anykščių viešojo maitinimo įstaigose vis dar nė su žiburiu nesurasi iš Anykščių krašte užaugintų obuolių ir soduose prisirpusių serbentų, aronijų ir visokio kito gėrio išspausto vyno? O jei jo ten ir yra, jis nustumtas į pačią tolimiausią lentyną, o retai šypseną demonstruojanti vietos padavėja net nesusipranta jo pasiūlyti Anykščių krašto svečiui. Iki šiol Anykščiuose nėra jaukios, bohemiška dvasia alsuojančios vyninės, kuri galėtų įsikurti kokiame nors senamiesčio rūselyje ir viliotų čia ne tik turistus, bet ir po darbų prakaito lašą skubančius nuplauti miestelėnus…
Ekskursijos po „Anykščių vyną“ ir degustacijos pernai pritraukė daugiau nei 8 300 lankytojų ( 2014 metais – 6500), taigi skaičiai kalba patys už save, potencialas atsigręžti į kulinarinio paveldo gerbėjų minias yra milžiniškas, laikas išaukštinti tą gėrį, kurį savo puslėtomis rankomis sukūrė B.Karazija. Maudysis piniguose tas verslininkas, kuris pirmasis suskubs pasinaudoti tuo, kuo Anykščiai didžiuojasi nuo pat 1926-ųjų. Jei ne per vėlu, nes Lietuvoje rankų darbo vyno jau siūlo vis augantis gamintojų ratas….
Deja, bet kulinariniu paveldu garsėjantys Anykščiai jau nuėjo lengviausiu keliu. Mieste viena po kitos dygsta kebabinės, picerijos, naujai duris atverčiančios viešojo maitinimo įstaigos vilioja mėsainiais, dešrainiais ir kitokiu greituoju maistu – šlamštu. Na ir kas, kad šią vasarą duris atvers dar bent penkios naujos viešojo maitinimo įstaigos. Kažkaip mažai vilčių, kad jos bandys savo klientų ratą suburti išskirtiniais patiekalais ir gėrimais, kokių niekur kitur neparagautum, tik Anykščių krašte.
Štai,vieną dieną per radiją teko girdėti, kad kaimyninio Molėtų rajono turizmo informacijos centras iš mūsų žada nusivilioti paskutinius gurmanus. Ruošiamasi rengti tik šiame mieste viename bare veikiančio bravoro alaus, išskirtinės kavos degustacijas. Deja, bet Anykščių turizmo informacijos centras savo interneto svetainėje kažkodėl daugiau dėmesio skiria kultūrinių renginių afišų publikavimui, o ne sklaidai to, ką mes galime pasiūlyti išrankiam, gurmaniškai nusiteikusiam rajono svečiui, kuriam, dar kartą pasikartosiu, kol jis alkanas, pimiausia rūpi ne kultūra ir menas, o pilvo reikalai.
Sakoma, kad žmogus gali 40 dienų gyvent be maisto, tris dienas be vandens, aštuonias minutes be oro, bet nei sekundės – be vilties. Viliuosi, kad perskaičiusi šias eilutes, vienos kavinės virėja į cepelinus įdės šiek tiek daugiau mėsos. Viskas prasideda nuo mažų dalykų, o baigiasi didžiais. Anykščiams vieną dieną lemta užkariauti gurmanų skrandžius ir ne tik cepelinais!
