Tapo tėvu mamai ir dukroms

Šį sekmadienį, Tėvo dieną, Aurelija ir Kristina, kaip ir daugybė kitų vaikų, apkabins ir sveikins savo tėtį. Kaip ir kasmet, dovanos savo pieštą atviruką. Jau keturiolika metų jas augina 67-erių Jurgis Čirbinskas, nepabūgęs gyvenimo iššūkio, kai teko prisiimti atsakomybę už dvi į šį pasaulį pasibeldusias gyvybes.

Tėčiu tapo šeštoje dešimtyje

„Tikriausiai toks mano likimas“, – žiūrėdamas į krykštaujančias dvynes sako 67-erių J. Čirbinskas.
Kai prieš keturiolika metų nepilnametė Jurgita Budrytė sužinojo, jog laukiasi dvynių, gyvenimas pasikeitė ne tik jai. Asocialioje šeimoje užaugusi, gyvenimo klystkelius pažinusi mergina ruošėsi darytis abortą.
Tačiau už dvi mažas širdeles stojo Anykščių medikės – gydytoja akušerė-ginekologė Nijolė Januškienė bei akušerė Svetlana Smertjeva įkalbėjo merginą gimdyti. O gimus dviem mergytėms, šios moterys tapo jų krikštamotėmis.
Su Kristinos ir Aurelijos atėjimu į šį pasaulį pasikeitė ir tuomet šeštą dešimtį pradėjusio anykštėno J. Čirbinsko gyvenimas. Du savo vaikus turintis vyras tapo visai jam svetimų mergaičių tėčiu.

„Juk auginti vaikus – ne tas pats, kas auginti kačiukus, o čia dar dvynės… Kaip tam pasiryžot?“ – klausiu pašnekovo.
„Būtent, žmonės gyvūnėlius myli, o kaip vaikais gali nepasirūpinti? Mergaičių mamą ir taip skriaudė gyvenimas – savo motinai nereikalinga buvo, tėvui irgi mažai rūpėjo…“ – kalba J. Čirbinskas.

Mylėjo du, dabar myli keturis

J. Čirbinskas buvo vedęs, santuokoje gimė dukra Dovilė ir sūnus Darius. Šiandien abu vaikai jau suaugę – sūnus gyvena užsienyje, dukra – Utenoje, pati jau tapusi mama, augina trejų metukų Austėją. Dažnai atvažiuoja į Čekonis aplankyti tėčio bei dvynukių. Paklaustas, ar savi vaikai nekonkuravo su dvynėmis dėl dėmesio, J. Čirbinskas juokiasi: „Būdavo, kad Dovilė apsikabindavo mane, sakydavo – čia mano tėtis, o mažiukės Aurelija ir Kristina šaukdavo, kad tai jų tėtis esu. Tačiau jos visos gerai sutaria, o mano meilės irgi užtenka – mylėjau du vaikus, dabar myliu keturis“.
Pats J. Čirbinskas – anykštėnas, čia gimęs, augęs. Kilęs taip pat iš nemažos – šešių vaikų šeimos. Ir dabar Čekonyse visai šalia sesers gyvenantis – ir sutaria, ir padeda mažai sveikatos beturinčiai moteriai. Ir mergaitės pas tetą nubėga – tai namus sutvarko, tai daržą nuravi. Teta pavaišinanti, pinigėlį duodanti…
Pasiteiravus, ar artimieji nebandė protinti, kam gyvenimo brandoje du kūdikius imasi auginti, J. Čirbinskas atvirauja: „Tai – mano gyvenimas. Kas man ką gali pasakyti? Aš niekieno pagalbos neprašau, tad niekas man ir nurodinėti negali…“

Gyvenimiškos pamokos
iš tėčio lūpų

Į Čekonis J. Čirbinskas su mergaitėmis persikėlė prieš beveik dešimt metų – pagalvojo, kad kaime judrioms mergaitėms augti saugiau, nei prie pat gatvės esančiame namuke Anykščių centre.
Nors pats pašnekovas pripažįsta, kad sveikata jau nebe ta ir šienauti didesnius plotus aplink sodybą nelengva, tačiau visi trys stengiasi kurti švarius ir jaukius namus. Kiemas nušienautas, po langais žydi mergaičių sodintos tulpės, sportuoti mėgstančioms dvynėms kieme pastatyta krepšinio lenta.
Ne tik kieme tvarka, visi daiktai savo vietą turi ir viduje. Atrodytų, kad kas rytą kambariuose prasisuka kokia nors ponia Frekenbok su visais savo siurbliais ir šluotelėmis…
Vyras sako, kad tvarkos mergaites moko nuolat: „Jeigu nežiūrėčiau, tai kažin kaip būtų… Matyt, ir drabužis kur numestas gulėtų, ir stalas nukrautas būtų. Nuolat joms kartoju – mano drabužių niekur nepamatysit, nusirengiau, sulanksčiau juos ir į spintą pasidėjau“.
Vis dėlto J. Čerbinskas džiaugiasi, kad Aurelija su Kristina daug ką moka – ir valgyt pagamina, ir namus sutvarko, ir žolę nupjauna. „Dėl buities darbų jos tikrai neprapultų, susitvarkytų, tik svarbu, kad kitur užtektų proto – štai baigia šiemet aštuonias klases, dar pora metų ir tikriausiai išvažiuos iš namų, reikia amato išmokti. Norėtų jos seselėmis būti, gal į Uteną ar Panevėžį važiuos mokytis, neramu man bus jas išleisti, bet ką darysi… Jeigu norės gyventi, turės išmokti save suimti į rankas“, – apie dukrų ateitį kalba tėtis.

Širdis neleido užtrenkti
durų paklydusiai paauglei

Nedrąsiai J. Čirbinską klausiu, ar mergaitės jį visada tėčiu vadino… „O kaip kitaip, juk jos kito tėčio ir nematė, nuo pirmų dienų su jomis buvau“, – sako pašnekovas.
Paklaustas, kur susipažino su dvynių mama, J. Čirbinskas pasakoja: „Labai gerai pažinojau Jurgitos tėtį. Tuo metu dar gyvenau Anykščiuose, Šaltinio gatvėje. O jis būdavo iš Karčių (kaimas Troškūnų seniūnijoje – aut.past.) atvažiuoja į Anykščių turgų šluotų pardavinėti. Tai vis užeidavo pas mane, neparduotas šluotas palikdavo iki kito turgaus. Kažkada užėjo su dukra… Tiek ją tada ir įsidėmėjau… Tačiau po kurio laiko, naktį, išgirdau, kad kažkas beldžia į duris. Klausiu – kas? Sako, čia Jurga, dėde, gal galiu pernakvoti? Įsileidau, kaip neįsileisi, visa apdraskyta buvo, nežinau, kas jai tada nutiko… Žiūriu, vieną dieną pas mane būna, kitą… O po kelių dienų man sako, va, stambėt pradėjau. Iš karto kilo mintis, ar tik ji nesilaukia. Nuvedžiau pas gydytoją ir tada paaiškėjo, kad ji nėščia. Tai negi aš ją besilaukiančią iš namų varysiu… Taip susipažinom ir su Nijole Januškiene bei Sveta Smertjeva. Jos įkalbėjo Jurgitą pasilikti kūdikius, žadėjo padėti… Ir taip vieną spalio dieną tapau tėvu…“
Iš ligonininės dvi mažyles Jurgita parsivežė pas Jurgį. Jis ir naktį prie mergyčių keldavosi, ir maistelį ruošė – mamai mažai jos terūpėjo. „Būdavo, kad dingsta kelioms dienoms, tada vėl sugrįžta, ir vis girta ir girta. Ir bariausi, ir gražiuoju kalbėjau, niekas jai nepadėjo. Saugojau kaip mažą vaiką, kad nevalkatautų… Bet ji sugebėdavo pabėgti. Alkoholis visai jai galvą buvo susukęs. Buvo ir toks atvejis – jau gyvenom čia, Čekonyse, kai Jurgita grįžo išgėrusi. Ji su mergaitėm atsigulė vienam kambaryje, aš užsnūdau kitame. Naktį išgirdau bruzdesį, atsikėliau, matau Jurgitos rankose peilį. Išvariau ją iš mergaičių kambario, o ji tik atkirto: „Nėra man, nebus ir tau“. Tragedija viskas galėjo baigtis“ – pasakoja J. Čirbinskas.
Dėl girtavimo ir nesirūpinimo mergaitėmis J. Budrytei buvo apribotos motinystės teisės, jų globėju paskirtas J. Čirbinskas. Į Čekonis moteris grįždavo kada ne kada, gyveno Utenos rajone su sugyventiniu, pagimdė berniuką.
„Tą dieną, kai ji žuvo, dar kalbėjau su ja telefonu. Buvo gal ketvirta valanda po pietų. Paskambino, sako važiuoju iš Utenos, nusipirkau alaus. O apie aštuntą valandą man paskambino su žinia, kad Jurgos nebėra – sudegė per gaisrą. Visi buvę name išsigelbėjo, o jos išgelbėti nebespėjo“, – apie prieš penketą metų įvykusią tragediją pasakoja J. Čirbinskas.
Aurelija ir Kristina prisimena mamą, prakalbus apie ją, sublizga mergaičių akys. „Gal rudenį mesim viską ir nuvažiuosim prie jos kapo“, – žada dukroms J. Čirbinskas.
J. Budrytė palaidota Žasliuose, Kaišiadorių rajone.

Tėtis lepina dukras,
o jos – tėtį

„Kai ėmiausi globoti mergaites, tikrai negalvojau apie tai, kad turėsiu kur senatvėje prisiglausti. Bus, kaip bus, yra ir senelių namai“, – atvirai kalba vyriškis. Tačiau čia pat apsikabindamos puola jam prieštarauti dvynukės: „Tėti, baik juokus“.
Nors ir griežtas, tėtis mergaites neretai ir palepina: tai papildomą eurą į kišenę įdeda, tai į mokyklą automobiliu nuveža, kad jos galėtų bent kiek ilgiau pamiegoti ir nereikėtų skubėti į autobusą.
„Mums labai daug padeda Nijolė su Svetlana. Be jų pagalbos labai sunku būtų. Ir ne tik pinigėlį duoda ar drabužių mergaitėms nuperka, ir pas save jas pasikviečia, pabūna mergaitės su jų šeimomis. Jeigu ne šios moterys, tai kažin ir ar gyventi būtume turėję kur. Jų dėka atsidūrėme laidoje „Bėdų turgus“, gavome pinigų nameliui nusipirkti. Ne sau televizijoje prašiau pagalbos, mergaitėms. Viskas pirkta jų vardu, viskas joms priklauso“, – kalba apie mergaičių krikštamočių medikių N. Januškienės ir S. Smertjevos rūpestį dvynėmis J. Čirbinskas.
Ir ne tik tėtis savo mergytes palepina, Aurelija ir Kristina stengiasi ir pačios pradžiuginti tėtį: „Jis labai mėgsta šventus paveikslėlius, tai juos jam ir dovanojam. O štai lauktuvių iš Palangos tėčiui parvežėm po rožančių…“ – brangiausiam žmogui pirktas dovanėles rodo mergaitės…